SITUACIJA

Neegzistuoja nei vienas gyvas padaras, kuris galėtų paaiškinti, kas buvo tos dvi būtybės, sukūrusios Žemę. Vieni jas laikė dievais, kiti – ateiviais iš kito pasaulio, tačiau, kaip bebūtų, mūsų planeta tapo lyg smėlio dėže dviems, tuo metu dar puikiai sutarusiems, padarams. Apdovanotos kūrimo ir naikinimo galiomis, jos dviese kūrė ir naikino visą planetą, kol suformavo abiems įtikusį, nevienodą pasaulį. Tropinės gamtos kampeliai, smėliu perpildytos dukumos, kraują stingdantys ledynai... Jos keliavo po savo kūrinį laimingos, tol, kol jame pasidarė per tylu. Taip, ilgainiui, atsirado skirtingi gyviai, joms pasidalinant terpėmis ir žemynais. Viena būtybė kūrė dangaus gyvūnus, kita vandens. Viena nakties padarus, kita – dienos entuziastus. Idealus balansas. Yin ir Yang.
Taip buvo tol, kol jos perdaug neatitolo. Viena buvo kažkuo užsiėmusi viename pasaulio gale, o kita kitame. Jos būtų galėjusios bet kada atsidurti viena šalia kitos, tačiau... Tam kažkas trukdė. Ir viena iš būtybių, norėdama sau kompanijos, sukūrė žmones. Išgalvojo jiems kalbą, išmokino kūrybos, žingeidumo, įkvėpimo... Kai prie tos būtybės vėl prisijungė antroji, žmonės jau buvo patobulėję, pradėję burtis į grupeles, kurtis bendruomenes ir garbinti pirminę būtybę lyg savo dievybę. Jai tai atrodė miela, tačiau antrajai būtybei nei kiek nepatiko. Taip tarp jų užgimė konkurencija ir, ilgainiui, pavydas. Antroji būtybė, pasekusi pirmosios pavyzdžiu, taip pat pradėjo kurti žmogystas, tik kiek kitokias, o ir kalbą išgalvojo jiems kitą, kad vien jie suprastų. Nesąmoningai jausdami savo dievybių priešpriešą, patys žmonės pradėjo kovoti tarpusavy, norėdami įrodyti, jog jų kūrėjas – geresnis.
Matydamos milžiniškas netektis, būtybės vėl ‚susėdo prie vieno stalo‘. Taip atsirado džinai, vilkai ir raganos – trys rasės, turėjusios palaikyti tvarką. Visi su savo galiomis ir, tuo pačiu, juos varžančiais trūkumais. Jos tapo visuomenių dalimis, padėdami žmonėms su jų progresu ir prilaikydami juos nuo milžiniškų karų bei suiručių. Raganos veikė tarsi žiniuonės, savo galias semdavosi iš gamtos, pranašaudavo palankius metus kažką sėti, gydydavo sužeidimus ir padėdavo namų ūkyje. Vilkolakiai, amžinai turintys energijos, įkvėpdavo žmones fiziniems darbams, jų jėgas išeikvodami žemdirbystėje ar miškuose, vietoj to, kad leistų vystytis kažkokiai agresijai. Džinai tapo žingeidumo puoselėtojais ir mokytojais, padedančias tyrinėti neatrastas vietas ar reiškinius. Taip ir vėl atsirado balansas. Tačiau, vėlgi, tik trumpam.
Kol pirmoji būtybė tas rases matė kaip saugotojus, antroji į juos žvelgė lyg į lyderius, esančius Žemėje tam, kad padėtų valdyti žmogystas. Pastaroji, leisdamasi į skirtingas keliones su džinais, turėjo ne vieną šansą su tuometiniu lyderiu aptarti savo abejones, tuo pačiu sėdama tą tamsumos sėklą gyvenimo nesėkmėmis ir taip paženklintam Abaddon. Ilgainiui vyras absoliučią ištikimybę pareiškė vien tai būtybei, liaudamasis užsiiminėti žmonių auklėjimu, išnaudodamas šiuos kaip maisto šaltinius ar elementariausius pavaldinius. Vėl prasidėjo suirutė. Vilkolakiai iškart stojo į priešingą barikadų pusę, o raganų tarpe įvyko susiskaldymas. Šioms, Abaddon prikuždėjo dabar jau Šėtonu pramintos būtybės idėjų, išmokino jas, kaip meldžiantis tai būtybei įgauti naujų jėgų bei galių, nebeturint remtis vien jas supusiais miškais ar metų laikais. Naujos galios tiko ne visoms – kai kurias raganas ta antgamtiška jėga nuoširdžiai gąsdino ir taip prasidėjo jų tarpusavio kovos, ko pasekoje gerosios raganos buvo veik visiškai išnaikintos. Žemė paskendo chaose. Nebebuvo jokio balanso. Žmonės ir visos rasės kariavo tarpusavyje.
Dievas – taip buvo praminta pirmoji būtybė – vėl pradėjo kurti. Kulebros turėjo būti naujasis koziris kovoje su džinais. Nuvertus šiuos, viskas turėjo stoti į savo vėžias. Tačiau Šėtonas rado būdą sujaukti ir tai, naująjį Dievo kūrinį paversdamas dar vienu kraujo ištroškusiu padaru. Griebdamasi paskutinio šiaudo, Geroji būtybė prakeikė save ir savo ‚antąją dalelę‘ mirtingumu. Vyko milžiniška kova ir dabar jau nieks nebeatmena, kuri iš tų būtybių krito pirmoji, tačiau užgesus šios gyvybei, užgeso ir kitos.
Bėgo laikas ir tos būtybės vis atgimdavo, nežinodamos nei savo prigimties, nei paskirties. Ilgainiui, tuos prisiminimus susigražindamos, jos vėl ir vėl desperatiškai kabindavosi į tą kovą, abidvi įtikėję, jog bando sustabdyti viena kitą nuo Žemės sunaikinimo. ‚Dievas‘ vis įpūsdavo paprastiems žmonėms savo galių, taip užtikrindamas, kad kažkurie iš jų mokėtų apsiginti. ‚Šėtonas‘ darė tą patį. Taip atsirado tie padarai, kurie dabar vadinami mutantais – vieni iš labiausiai atstumtų žmonių. Nuolatinis jėgų ir galių eikvojimas vis labiau ir labiau išvargindavo tas būtybes, tiek, kad jos vis vėliau ir vėliau prisikeldavo, vis sunkiau ir sunkiau prisimindamos savo ankstesnius gyvenimus. Nežinia jau kiek kartų iš eilės jos nugyveno paprastus žmogiškus gyvenimus, kartais taip niekada ir nesusidurdamos. Tačiau šiame amžiuje kažkas pasikeitė... Atsirado kažkas, kas kelia milžinišką grėsmę visam Žemės išlikimui. Ar ‚Dievas‘ ir ‚Šėtonas‘ sugebės pakasti karo kirvius tam, kad išsaugotų savo kūrinį? Ar tiesiog prisijungs prie Naikintojų pagaliau pilnai atsikratydamos žmonija ir iškeliaudamos kurti kažko naujo?

• Dėl nuolatinio kraujo liejimo, galių naudojimo ar net elementaraus atsitiktinumo, kiekviena iš rasių atitinkamu laikotarpiu buvo medžiojama. Po Kūrėjų dingimo, daugelis iš jų atsitraukė nuo žmonijos trokšdami gyventi vien savo klanų gyvenimus, žmones naudodami tik kaip maistą ar – kitų atveju – saugodami šiuos iš nuošalies. Ilgainiui žmonės pamiršo apie kitų padarų egzistenciją, jiems liekant vos pasakose ar mituose. Vis dėlto, ankstyvaisiais ‚Moderniaisiais laikais‘ (jei juos taip būtų galima pavadinti) pradėta vykdyti raganų medžioklė pasėjo neapykantą viskam, ko žmogystos nesuprato. Tuo laikotarpiu medžiojami buvo ne tik džinai ar vilkolakiai. Mutantai ar net paprasti žmonės taip pat krisdavo po geležtėmis ar sudegdavo atvirose liepsnose vien dėl to, kad kažkam neįtiko. Ta neapykanta persikėlė ir į moderniuosius laikus.
Dauguma težino apie raganų egzistenciją, kiekvieną kitą ‚nukrypimą nuo normos‘ nurašydami juodajai magijai ar jų kuriamoms iliuzijoms. Tačiau nuolatinis karas dabartiniame amžiuje ne itin gražiai ‚paišėsi‘ į dabartinės valdžios peizažą. Jiems paprasčiau buvo užmerkti akis, kai žmonės patys vykdydavo savo slaptas inkvicizijas, tačiau oficialiai? Skirtingų šalių vadai noriai susėdo prie tų pačių stalų su kovenų lyderiais, pasirašydami taikos sutartį. Raganos, nuskriaudusios žmogų, būdavo nužudomos. O žmo0nės, nudaigoję raganą... Na, juk taip būti negalėjo. Visur, kaip užstrigusi plokštelė, paplisdavo žinia, kad, greičiausiai, viena ragana nužudė kita, norėdama sugadinti tokią puikią taiką. Nieko keisto, jog ji ilgai neužtruko ir gan greitai kovenai grįžo prie savo įprastų, nors ir slaptų, aukojimų Šėtonui.
2021m. Dabartinė Čikaga. Pastaraisiais porą dešimtmečių ši vieta tapo tarsi švyturiu visoms antgamtinėms būtybėms. Anksčiau čia vyravęs vienas vilkų klanas dabar tikrai nebėra vieninteliai ‚normos nukrypimai‘. Sąmoningai ar ne, tačiau daugelio keliai užsibaigia šiame mieste, nesugebant jo palikti, o viso to inkaras – šioje pačioje vietoje užgimęs milžiniškas galių šaltinis, nors niekas jo vis dar nesugebėjo nei surasti, nei patvirtinti jo egzistenciją. Vietinė valdžia netruko pastebėti vis kylantį mirtingumo bei dingimų skaičių, kaip ir milžinišką ‚nepaaiškinamų reiškinių‘ kiekį savo miesto gatvėse. Taip gan greitai jie įteisino Egzekutorių veiklą. Ta organizacija egzistavo jau daug seniau, nuolat ekspermentuodami ant skirtingų būtybių, mėgindami išgauti jų galių priežastis ar priversti juos įgauti naujų gebėjimų. Kankinimai, tiek fiziniai, tiek psichologiniai, jiems nebuvo kažkas svetimo, tačiau, žinodami, jog to ant popieriaus gražiai neparduos, jie prikalbėjo apie galimybes paversti tokius padarus paklusniais ginklais, kovoje su kitomis šalimis ar net padarais, ‚jei to kadanors prireiktų‘. Negana to, atsirado ir paprastų žmonių, kurie, kokiai būtybei netekę mylimo žmogaus ar tiesiog skatinami apvalių sumelių, atvyko į Čikagą taip pat užsiimti jos ‚gatvių valymu‘. Kažkur, tomis pačiomis gatvelėmis, vaikštinėja nieko neįtariančios žmogiškosios Kūrėjų versijos, nesuvokiančios, jog jų maži pasaulėliai tuoj bus negrįžtamai sudrebinti.