OTHERS

Niekada nepažinojęs savo tėvo jis visą gyvenimą augo tik su savo mama. Ji visą laiką jam atrodė kaip gan išsiblaškiusi moteris, nuolatos burbanti sau panosėje, užmaršti... Dėl to vaikinas gan anksti priėmė ‚šeimos galvos‘ rolę ir labiau rūpinosi savo motina, nei kad savimi. Finansų jiems niekada ‚magiškai‘ netrūko, todėl Billy iš pradžių stengėsi įgyti kiek tik įmanoma geresnį išsilavinimą, pelnyti stipendiją ir gauti, pageidautina, gydytojo darbą, kad mama galėtų pagaliau išeiti į pensiją ir ramiai išgyventi likusiuosius savo metus. Būtent universitete vaikinas susipažino su Theodore Altman – jaunu vaikinu, kuris taip pat praktikavo mediciną. Jis jam nuolat atrodė nepaprastai išsiblaškęs, tad ir Theo greitai gavo neprašytą ‚besirūpintoją‘. Greitai užsimezgusi draugystė ilgainiui įgavo romantišką atspalvį, o Billy mamos sveikatai pablogėjus – vaikinai suskubo susituokti, žinodami, kaip tai tai moteriai buvo svarbu. Tik bendraudamas su savo sutuoktiniu naujasis Altman suprato, jog tam tikri dalykai jo šeimos istorijoje paprasčiausiai ‚nesiriša‘. Nebuvo jokių mamos jaunystės nuotraukų – net paties berniuko vaikystės nuotraukose jo mama atrodė...sena. Tokia pat sena, kaip kad dabar, nors buvo panašu, kad tas ‚senėjimo‘ procesas dabar kur kas labiau spartėjo, vaikinui vis labiau bręstant. Negana to, ji niekuomet nekalbėdavo apie savo praeitį iki Billy, o ką dar besakyti apie bet kokius bandymus ištraukti informaciją apie berniuko tėvą – moteris tik užsisklęsdavo savyje. Abu vaikinai įtarė šizofreniją, tačiau jos būklei, rodos, neblogėjant – jie pasirinko gyventi kartu su ja, vildamiesi kartu sutaupyti oriems senelių namams. Tas momentas taip niekuomet ir neatėjo ir Billy mamos gyvybė užgeso. Nebuvo nuo tos dienos praėjusi nei savaitė, kai vaikinas pradėjo girdėti balsus savo galvoje. Apimtas panikos jis pradėjo įtarti, kad jis paveldėjo mamos būklę ir dabar toks pat likimas laukė ir jo. Balsai galvoje vis garsėjo, jam pradėjo vaidentis ir vos per porą savaičių viskas pasiekė tokią stadiją, kad jaunuolis bijojo užmigti. Theo buvo tas, kuris atvedė jį į sveiką protą ar, tiksliau, viską paaiškino. Jis užtruko, kol pateisino savo savivaliavimą ir informacijos ieškojimą mirusios moters daiktuose, tačiau tai, ką jis atkasė – viską paaiškino. Na, ne viską, bet bent jau suteikė racionalesnius atsakymus protą pametusiam Billy. Pasirodo jo mama – buvo ragana. Ne ta ‚stereotipinė‘, apie kurių egzistenciją jau buvo girdėjęs ne vienas. Ne. Tokios, kaip ji, buvo ‚nykstanti rūšis‘. Metai užsitęsusios praktikos, ekspermentavimo, meditacijos ir nesibaigiančio Theo palaikymo... Ir pagaliau Billy sugebėjo ne tik nutildyti galvoje zvimbusius balsus, bet ir užduoti jiems klausimą. Vienintelis nuskambėjęs atsakymas buvo Čikaga, tad, susikrovę visą vaikino mamos užgyventą turtą ir, ypatingai, jos knygas, abu Altman‘ai išssikraustė į tą velnio pamestą didmiestį, tikėdamiesi išsiaiškinti kažką apie Capeman raganos praeitį.

Theo, nors niekada neturėjo lengvos vaikystės, tuo niekuomet nesiskundė. Apie savo gimdytojus jis nieko nežinojo ir, tiesą pasakius, nieko sužinoti ir nenorėjo. Pagiežos berniukas jiems nejautė, tačiau jei jau jie jo nenorėjo – tai jis jiems ‚trukdyti‘ ir neketino. Vaikinas augo vaikų namuose, priklausiusiuose vienuolėms. Priešingai, nei kad dažnai teigia stereotipai, jokio smurto ar prievartos jis čia nepatyrė. Perdėtai religingas jis taip niekada ir nepatapo, tačiau nuo moters priežiūros (o gal gero maitinimo) jis patapo guviu, milžiniškos energijos ir pozityvumo užtaisu. Nuolat norintis visiems padėti, gal kiek naivokas, tačiau visuomet stovintis už tai, kuo tiki. Ne kartą jam teko regėti, kaip vienuolės priglaudžia kokį benamį, šiuo pasirūpina, atgal neprašydamos nei skatiko, tad Theo užsibrėžė daryti viską, kad tos moterys juo didžiuotųsi. Medicina atrodė kaip gan akivaizdus sprendimas, tačiau tą jis turėjo derinti su nuolatiniu darbu, norėdamas kiek tik įmanoma labiau save išlaikyti, nors vienuolės noriai ketino leisti jam toliau gyventi jų namuose. Supratęs, kad daktaro iš jo nebus, jaunuolis susikaupė seselių kursams, visą save sutelkdamas būtent ten... Iki kol nesusipažino su Billy. Tas vaikinas visiškai sujaukė vaikino kortas. Iš pradžių tai tebuvo draugystė, tačiau tas nuolatinis besirūpinimas... Nebuvo dienos, kad jis kažkur iškeliaudamas nerastų šaldytuve paliktos priešpiečių dėžutės. Kiekvieną dieną gaudavo žinutę su priminimu apie svarbius dalykus, susitikimus ar ką kito, ką Theo garantuotai būtų pamiršęs. Billy vertė jį jaustis laukiamu, mylimu... Atsakydamas tuo pačiu, vaikinas padėjo savo išrinktajam rūpintis jo mama, o pamatęs, kad jos sveikata prastėja, suskubo jam pasipiršti. Mažos vestuvės, persikraustymas į jų namus – ta naminė idilė, net iš visų pusių spaudžiama streso, nesibaigiančių sąskaitų ir kitų dalykų, buvo tiesiog nepalaužiama. Iki tol, kol ponios Capeman gyvybė neužgeso. Billy regresavo į kažkokią tamsą ir Theo paprasčiausiai pasijuto bejėgis. Atimti tą širdgėlą buvo neįmanoma. Su kiekvienu mylimojo košmaru ir pabudimu, nubusdavo ir Theo. Su kiekvienu jo ‚epizodu‘ vaikinas, rodos, išgyvendavo tą patį skausmą. Vieną naktį visko neiškentęs jis tiesiog išėjo pasivaikščioti. Ėjimas virto bėgimu ir ilgainiui Altman nebeatpažino, kur atsiradęs. Jį vėl apėmė savęs ėdimas už tai, kad nebemoka būti šalia Billy ir apimtas nevilties, akomponuodamas savo skausmą riksmu, jis, gan banaliai, trenkė į artimiausią sieną. Visa tai gal nebūtų buvę taip dramatiška, jei jis nebūtų kiaurai pramušęs tos mūrinės kliūties, paversdamas ją padrikomis plytomis ir dulkėmis. Sušokęs adrenalinas suteikė jam kažkokios energijos, noro bet kokia kaina padėti Billy. Tą pačią naktį, pagaliau parsiradęs į namus, jis praleido vaikino mamos knygose, senuose, paslėptuose albumuose, visiškai ignoruodamas tai, kas jam pačiam buvo nutikę. Su tuo jis planavo tvarkytis vėliau – dabar jo sutuoktiniui reikėjo jo pagalbos. Atkasęs tiesą apie raganiškas moters šaknis, jis padėjo vaikinui išsiaiškinti savo prigimtį ir, ilgainiui, kartu su juo persikraustė į Čikagą. Tiesa, jam jis taip ir neužsiminė apie naujai atrastą savo jėgą, energiją bei ištvermę. Tą paliko ‚geresnei dienai‘, kol kas save išliedamas naktiniais pasibėgiojimais ar kasdieniniu vaidenimusi sporto klube, bandant suvokti, kas po galais iš tiesų su juo vyksta.