WITCHES

Academy of Unseen Arts direktorius.

Freya brolis

Čikagos raganų coveno lyderis. Vyriausiasis kunigas

Tatiana ko ne visą savo "žmogišką" gyvenimą užaugo apsupta prabangos ir begalinės meilės. Jos tėvai buvo tuometiniai įžymūs ir įtakingi žmonės, kurių kišenės buvo pilnos pinigų. Štai kodėl Tatiana visada galėjo gauti tai.... ko ji tik norėjo. Aišku, jai dažnai trūkdavo tėvų šilumos, tačiau jos sulaukdavo iš savo auklės, kuri ją augino kaip savą.
Gyvenimas prabėga kaip gyvenimas, bet sulaukus šešiolikos jai teko apsispręsti - likti paprastu ir pažemintu žmogumi ar ragana, kuri gali pasiekti daug daugiau nei bet kas šioje žemėje. Kažkodėl ji dvejojo. Kažkuri jos sielos pusė svarstė ar tikrai verta atiduoti savo sielą nežinomybei ar nugyventi paprastą, nekontroliuojamą gyvenimą.... Ji pasirinko valdžią. Ji pasirinko galias, kurias ne visada naudojo gėriui. Ilgą laiką ji buvo kaip jos tėvai - savanaudė, manipuliantė, egoistė, žudikė. Metams bėgant tai pasikeitė, tačiau kaip jau sakoma... tamsos iš savęs niekada neišvarysi, nes ją gali tik susilpninti su šviesa. Kuri, deja, ne visada būna šalia.

SBP: Harley Quinn.
Aprašymas

Harvey gimė XIV amžiuje, Neapolyje. Jis tapo milžiniškos, karališkosios šeimos nariu, tačiau būdamas n-ioliktas eilėje į sostą, prabangiu gyvenimu mėgautis perdaug ir negalėjo. Už karūną svarbesnė buvo kita jo šeimos savybė – magiškas kraujas, pulsavęs kiekvieno nario venomis. Anksti netekęs tiek motinos, tiek tėvo, jis buvo priimtas po savo tetos sparnu, moters, kuri vyrų, greičiausiai, taip pat labai nemėgo, kaip ir dievo. Joanna buvo karūnuota karaliene, o jos sūnėnas gavo būti jos pasiuntinuku patiems idiotiškiausiems darbeliams. Naujoji valdovė tiek vyrus, tiek meilužius keitė greičiau, nei Harvey užtrukdavo įsiminti jų vardus – visi tie meilės ar galios ištroškę nelaimėliai itin greitai užsibaigdavo po žeme ar jūros dugne. Dažnai prie to ranką prikišti turėdavo pats vaikinas, kažkam į gėrimą sulašindamas nuodų ar kam kitam suvarydamas durklą į paširdžius. Viskas, žinoma, vykdavo mielosios tetos nurodymu, tačiau dėl tokių dalykų nukentėdavo vien jis. O jei drįsdavo leisti sau likti sužeistu, gaudavo dar daugiau pylos ir smūgių už tai, kad tinginiavo ir nevykdė kitų karalienės nurodymų. It‘s safe to say his and auntie‘s relationship was complicated.
Vis dėlto, retas kuris išties žinojo apie Harvey egzistenciją, jokiuose oficialiuose dokumentuose jis net neegzistavo. Dėl to visas kitų valdovų ir vyskupijos pyktis dėl vestuvių, mirčių ir melų buvo nukreiptas į pačią Joanna. Nors moteris išgyveno tikrai ilgai, per tiek metų ji sugebėjo susirasti daug priešų, troškusių jos galvos. Tačiau bet kokie pasikėsinimai į jos gyvybę baigdavosi nesėkmingai ir, pagaliau, visų kantrybei išsekus ir nebenorint slapukauti, karalienė buvo paskelbta heretike ir išspirta iš sosto. Jos priežiūra atiteko kilmingajai Bozzelli šeimai. Moteris buvo užrakinta vienoje iš šeimos pilių, jos visi turtai buvo atimti ir tik trys žmonės buvo palikti kaip jos tarnai ir pagalbininkai. Jų tarpe ir Harvey, kuris dabar į kailį gaudavo už nieką, už visas Joannos nuoskaudas ir jos pačios kritimą, tarsi vaikinas būtų turėjęs galios tą kažkaip pakeisti. Jo niekas niekuomet nemokino, kaip deramai naudoti savo galias – tokie dalykai buvo palikti tik aukščiausiems šeimos nariams. Deja, net nebebūdama karaliene, Joanna vis tiek sugebėjo kelti suirutę visoje Neapolio teritorijoje, vien rašydama laiškus ar siųsdama Harvey paskleisti kokius gandus į miestą, ko pasekoje nei valstiečių streikavimai, nei aistros pripildytų vyrų puolimai nesibaigė. The ex Queen had to die. Ir Bozzelli šeimos galva žinojo, ką tam pasiųsti.
Harvey teko išklausyti ne tik tuziną pažadų, bet ir grasinimų. Potencialas visai vyskupijai atskleisti apie jo šeimos magiškas galias, kas reikštų ne tik absoliučiai visos giminės išnaikinimą, bet ir jo paties gėdingą nukankinimą ir, ilgainiui, mirtį. Prie viso to pridėkime ir dar visas tas mirtis, už kurias buvo atsakingas jaunuolis, ir jį būtų nuteisę be jokio teismo. Tačiau, jei jis sutiktų nužudyti Joanna... Jis taptų oficialiu Bozzelli šeimos nariu, taptų naujo ordino įkūrėju, gautų oficialų darbą, algą, žemes... Pagaliau būtų oficialiu visuomenės nariu, o ne nuolat šešėliuose besislepiančiu vaiduokliu. Ilgai vaikino įtikinėti nereikėjo. Jis tą patį vakarą paėmė naujojo globotojo suteiktą ypatingą ginklą ir, išdavystės nesitikinčiai moteriai, perrėžė gerklę, taip įtvirtindamas save kaip Ezekiel Bozzelli. ‚Tolimas kilmingosios šeimos giminaitis, sugrįžęs į Neapolį vykdyti vyskupo ir dievo nurodymų‘. Tam buvo sukurtas ordinas, o Zeke tapo garbingu jo nariu. Vaikinas buvo apmokytas, kaip kovoti, kaip slapta naudoti savo galias. Kam? Ogi tų pačių raganų medžioklei. Visame ordine jis buvo vienintelis, turėjęs papildomų sugebėjimų, slaptasis ginklas prieš pasikausčiusius šėtono garbintojus, tačiau oi kaip saldžiai jis liejo savųjų kraują... Taip pat, kaip kažkada Joanna ant jo, dabar jau jis liejo savo nuoskaudas ant kitų. Dėl šeimos, kuriai jis niekada nerūpėjo. Dėl despotės, kuri jį išnaudojo, nesuteikdama jam nei šanso atsikvėpti ar turėti kažką savo. Jis net nesuvokė, kad iš vieno valdovo pado palindo po kitu, tačiau dabar jis jautėsi svarbesnis, tarsi tikslo turėjimas būtų įprastinęs jo egzistenciją šiame pasaulyje.
The Witch Hunter. Kelias dekadas jis keliavo tiek po Italiją, tiek po kitas šalis ir net žemynus, liedamas savų kraują, kol, pagaliau, sučiuptas stipresnio koveno buvo nukankintas ir pasmerktas pragaro liepsnoms. Mirtis toms raganoms skambėjo kaip perdaug gailestingas likimas tokiam, kaip jis. Ne. Jis privalėjo kankintis visą amžinybę. And so, in the same anticlimactic way that he lived, Ezekiel‘s life was ended. That is... Until he got to breathe again.
Savo laiko pragare Harvey neprisiminė. Žinojo tik tiek, kad nebuvo ten vienas. Niekada nebuvo vienas. Į gyvųjų tarpą sugražintas jis buvo ne ko kito, o Frėjos – the Devil herself. Another ruler who‘s bidding he was called to do. Jei kažkada Zeke galvojo, kad Joanna buvo tikra kalė, tai dabar jis gavo pervertinti visą savo skalę. Negalėjimas fiziškai jai pasipriešinti lėmė tai, kad moteris galėjo jam liepti ant lubų vaikščioti ir nelaimėlis būtų šimtą kartų rėžęsis į sieną, mėgindamas tą padaryti, iki kol nuo smūgių būtų pats save atjungęs. She used her blood in the summoning and so he literally couldn‘t say no to her every demand. Tikslas buvo pakankamai paprastas – raganų žudikas buvo iššauktas nužudyti raganių. Problemas kėlė ne situacija, o laikotarpis, kuriame jis atsidūrė. Modernūs laikai, ginklai, apsauga, patobulėjusi magija... Zeke really had his work cut out for him. Pirmiausia jis turėjo susipažinti su nauju jį supusiu pasauliu, prieš galėdamas pradėti kurti įgyvendinamą planą, kaip atsikratyti Čikagos koveno lyderiu. Visame tame pasitikėti, deja, jis galėjo tik Frėja. Būtent ji turėjo su juo leisti kiekvieną laisvą savo valandą, aiškindama kas yra kas. Suartėjimas tarp jų buvo neišvengiamas, tačiau kol moteris tą pagrindė nuoboduliu, Zeke tą pateisino jos krauju, pulsavusiu jo venomis. Niekam nebuvo paslaptis, kad apie Frėją sparną suko ir pats koveno lyderis, tad vestuvės tarp moters ir jos pavaldinio atrodė kaip saugiausias sprendimas. Ji nenorėjo, kad kas įtartų ją noru atsikratyti tuo vyru, tuo pačiu tai buvo pakankamai geras būdas atsikratyti nenorimu dėmesiu, o Ezekiel... Na, jis neturėjo pasirinkimo, nors pačiam vyrui kažkodėl palengvėjo nuo minties, kad pagaliau kažkas juos siejo, even if unions like these barely meant anything these days.
Taigi, dabar raganų medžiotojas praleidžia savo dienas vis dar mokydamasis apie viso šio pasaulio niuansus, vykdydamas kiekvieną Frėjos troškimą ir planuodamas vieno iš svarbiausio Čikagos raganių mirtį. Vienintelis trukdis yra vis dažniau vyrą kankinantys sapnai, kurie, rodos, priklauso kažkam kitam. Kažką, ką Frėja, ritualo metu naudodama savo kraują, kartu prišaukė į Ezekiel kūną. Kažką, kas nebenori tūnoti už užmerktų akių ir veržiasi atgal į pasaulį, vykdyti savo teisingumo.

Teacher of Ritual Magic. Marios vyras. Travis buvo viena iš tų paklydusių sielų, gimusių raganių šeimoje, kuri neypatingai norėjo atsiduoti magijai ir šėtonui. Žmonių požiūris į raganius gąsdino Davis jau nuo vaikystės, tačiau spaudžiamas tėvų jis privalėjo tęsti "šeimos tradicijas" ir tapti tokiu, kaip ir jie. Per šešioliktą gimtadienį oficialiai pažadėjęs sielą šėtonui Travis pajautė savyje tuštumą, kurios užpildyti nebepadėjo niekas. Nors tai ir tebuvo psichologinis dalykas - nusivylimas savimi, jog nesugebėjo pasipriešinti tėvams - Archibald jautė, jog jau nebeturi ką prarasti, o ir galios jo viduje ėmė pastebimai didėti. Tėvai didžiavosi sūnumi, tačiau Travis, ironiškai, neberūpėjo jų nuomonė ir gavęs pirmą pasitaikiusią progą išsikėlė iš namų. Perėjęs mokslus akademijoje kelis metus dirbo paprastus "žmogiškus" darbus, kad prasimanytų pinigų išgyvenimui ir atliko visas raganiaus pareigas. Kadangi gan apatiškai žvelgė į visą jį supantį pasaulį, galiausiai įsidarbino mokytoju toje pačioje akademijoje, kurioje dirba iki šiol, bet mokytojo darbo niekaip nesugebėjo pamėgti, o visi jauni raganiai, besimokantys ten, vyrui atrodo kaip naivūs ir įkyrūs vaikai. Nors akivaizdžiai jokių revoliucijų Travis ir nekelia, giliai širdyje nori pakeisti nusistovėjusį raganų gyvenimą ir suteikti jam naujų spalvų, atsisakant visų kvailų tradicijų ir parodant pasauliui, kokie iš tikrųjų pavojingi gali būti raganiai.

Adena visuomet aukštino raganų rasę, manydama, kad tai vienintelė padermė, galinti iš tikrųjų kažko pasiekti ir sukelti tikrą revoliuciją visame pasaulyje. Aklas tikėjimas šėtonu ir raganių galiomis vedė merginą pirmyn, be jokių dvejonių pažadėjusi savo sielą velniui, o žemėje prisiekusi amžiną tarnystę tiek jam, tiek savo rasei, Adena tapo viena geriausių akademijos mokinų, kurios pasiekimai stebino visus mokytojus. Susitelkimas į mokslus bei išskirtinis motyvacijos demonstravimas sukėlė nemažai kalbų, jog Adena vieną dieną gali tapti puikia kandidate renkant naują raganių vyriausiąjį kunigą. Nors mergina ir niekina mirtingųjų rasę, kadangi žmonės Fonsecai atrodo visiškai beverčiai ir perdėtai trapūs, šią savo nuomonę demonstruoja tik tarp tų asmenų, kuriais žino, jog gali pasitikėti. Labiausiai už viską Adena bijo suteršti savo nepriekaištingą reputaciją raganių tarpe ir prarasti galimybę vėliau užimti pačias svarbiausias pareigas tarp šios rasės atstovų, todėl tam, kad išlaikytų nepriekaištingą savo įvaizdį kitų akyse, mergina yra pasiryžusi bet kam.

Vienas iš naujausių akademijos mokinių. Ganėtinai maištingas ir neretai nepaklūstantis taisyklėms, kadangi nesupranta, kam raganiai yra siunčiami į akademiją, kuri, vaikino akimis, yra visiškai bevertė. Daug mieliau visko mokosi savaip, o į akademijoje dėstomus dalykus žiūri labai atsainiai. Sielą šetonui atidavė tik dėl pažadėtų galių, kuriomis didžiuojasi, ir geba suvaldyti neįprastai gerai, o tai tapo dar viena priežastimi, kodėl Sewall netiki akademijos naudingumu. Ne kartą yra viešai išreiškęs nuomonę, jog jauni raganiai turėtų patys ieškoti savo gyvenimo kelio, bet tai tik užmetė dar didesnį rūstybės šešėlį ant vaikino pečių. Tiek akademijos personalas, tiek Thomas tėvai stengiasi pažaboti kartais perdėtai išsišokantį vaikino elgesį, tačiau Sewall tai ignoruoja. Vaikinas niekina visas raganių ilgaamžes tradicijas ir ieško naujovių, todėl jaučiasi suvaržytas būdamas akademijoje. Su tokiu maištu spėjo užsitraukti kone visos akademijos rūstybę, tačiau netgi nujausdamas, jog už savo elgesį gali būti nubaustas, neketina atsisakyti savo įsitikinimų ir paklusti kitų valiai.

Danielle buvo pažadėjusi sau niekuomet nedalyvauti baptizmo ceremonijoje ir nepažadėti sielos šėtonui, tačiau praradusi tėvą visai prieš pat šešioliktąjį gimtadienį, su begaliniu sielvartu dėl netekties, pasiryžo žengti šį žingsnį. Akademijoje pirmieji metai merginai buvo ypatingai sunkūs, kiekvienas dėstomas dalykas atrodė nesuprantamas, o pati Calista jautėsi lyg vietoje, kurioje niekuomet nepritaps. Visgi, ilgainiui teko prisitaikyti prie mokymosi sistemos ir pasivyti kitus moksluose. Susipažinusi su Adena ir papasakojusi jai, kad tėvą pražudė kažkoks vilkolakis, Danielle sulaukė pasiūlymo: Sloan visapusiška pagalba Adenai patekti į vyriausiosios kunigės vietą, mainais į Fonseca pastangas susekti kas atėmė gyvybę Daniellės tėvui. Mergina sutiko, tačiau netrukus ėmė gailėtis, kadangi tapo Adenos atpirkimo ožiu, ant kurio buvo nurašomos visos kaltės, kritusios ant Adenos, tačiau Daniellės noras sužinoti, kas susidorojo su jos tėvu atrodė stipresnis, nei kreivi kitų raganių žvilgsniai krentantys į jos pusę, ar Adenos pastovus niekingas elgesys su savo "drauge".

Per tris metus akademijoje Nicholas tapo vienu populiariausių asmenų mokinių tarpe. Puikūs socialiniai įgūdžiai ir charizmatiškumas tapo vaikino keliu į sėkmę, įgaunant ne tik kitų jaunų raganių palankumą, bet ir vyresniųjų paramą. Nicholas, kitų nuomone, galėtų tapti puikiu ateities lyderiu, tačiau pačio vaikino ši idėja visiškai netraukia. Priešingai nei kiti raganiai, Magnus neketina gvieštis aukšto posto raganių tarpe, mat puikiai supranta, kokia atsakomybė kristų ant jo pečių. Nesibaimindamas kontakto su žmonėmis laiko juos visai įdomia, nors ir pažeidžiama rase, nevengia užmegzti draugysčių su mirtingaisiais, tačiau suprasdamas savo padėtį, stengiasi neieškoti pernelyg artimų draugų jų tarpe, jei anksčiau ar vėliau žmonės visgi imtų vėl niekinti raganius ir kiltų karas. Kadangi spėjo tapti kitų savo padermės atstovų "numylėtiniu", nesistengia tapti pirmūnu akademijoje ir demonstruoti itin aukštų pasiekimų, kartais pasinaudodamas tuo, kad puikiai sutaria su beveik visais mokytojais. Visgi, kad ir koks draugiškas su kitais bebūtų, raganiaus kraujas, tekantis Nicholas venomis, neleidžia jam būti tokiu visą laiką. Išvestas iš kantrybės Magnus tampa visiškai nebekontroliuojamu, chaosą keliančiu viesulu, kuris gali nusiaubti viską, kas tik pasipainios jam po kojomis tokiu netinkamu metu.

Visiškas šėtono garbintojas, pilnai atsidavęs savo rasei. Tam daug įtakos daro šeima, iš kurios Richard yra kilęs, kadangi jo tėvai taip pat suvokia, kokia galinga rasė yra raganiai ir kokį potencialą turi šiame pasaulyje. Stengdamasis kuo greičiau visko išmokti akademijoje Aiden nevengia ir šiek tiek nusižengti draudimams bei parodyti vienam ar kitam žmogui, kokias galias turi raganų rasės atstovai. Dėl tokio savo elgesio nespėjo papulti į bėdą, tačiau baimindamasis, kad nebūtų pasmerktas vyriausiojo kunigo bei šeimos, žmones užpuola retai ir tai daro ypač atsargiai. Nėra ypatingai mėgstamas akademijoje dėl savo pastovaus kalbėjimo apie tai, kokia garbė yra būti raganiumi. Jaučia simpatiją Daniellei, tačiau niekaip nedrįsta jai to pasakyti, daugiausiai dėl to, kad nėra tikras dėl jos ištikimybės raganų rasei, o pats Richard nuo vaikystės buvo auklėjamas taip, kad išdavikus reikia bausti. Dėl šios priežasties vaikinas stengiasi kuo daugiau sužinoti apie merginą ir jos padėtį tarp raganių, kad galėtų būti tikras, jog be jokių rūpesčių galės ją visiškai įsileisti į savo širdį.

Travis žmona. Maria augo tik su tėvu, kadangi jos motina žuvo praėjus savaitei nuo mergaitės gimimo. Tėvas labai greitai į namus parvedė pamotę kartu su jos sūnumi. Ji ir užaugino dar visai mažą mergaitę. Kadangi tiek tėvas, tiek pamotė dėjo dideles pastangas į merginos suvokimą kokia didelė dovana yra būti ragana ir koks svarbus raganoms yra baptizmas, kokia tai didelė šventė, tai net nenuostabu kad Claude savo baptizmo laukė kaip kokio išganymo net nesuvokdama ką tai reiškia ir kad savo parašu ji atiduoda savo sielą, nes tiesa ta, kad tėvai visus tuos faktus nutylėjo. Tiesa, ne taip sėkmingai viskas baigėsi jos įbroliui, kuris atsisakęs stoti į raganų pusę buvo ištremtas iš namų ir tėvai jo išsižadėjo su visam. Claude taip niekada daugiau jo ir nematė, bet buvo šventai įsitikinusi, kad jis ilgai netempė ir jau seniausiai guli ramiai pakastas po žeme. Pradėjusi lankyti akademiją Maria ten jautėsi kaip žuvis vandenyje. Labai lengvai pritapo greičiausiai tik dėl to, kad turėjo labai didelį užsidegimą ten būti, nes kažkokio gabumo pas ją per daugiausiai ir nebuvo. Laikui bėgant visos kortos pradėjo lyst aikštėn ir Mariai galiausiai atsivėrė akys, nuo ausų nukrito visą laiką kabinti makaronai ir to užsidegimo kaip ir gabumo ne kažin kas beliko. Tačiau nebeturėdama kelio atgal ji atidavė visą save savo gebėjimų tobulinimui, tačiau net ir tas atsidavimas akademijai nesugebėjo užpildyti tos tuštumos ir tos žiojančios skylės moters viduje, kurią paliko ta visa baptizmo mintis, sielos išsižadėjimas. Todėl nenuostabu, kad besijausdama tokia tuščia ji labai greitai į savo širdį įsileido keleriais metais vyresnį vaikiną, kuris atvirkščiai nei ji pati nebuvo užsidegęs atsidavimui raganų pasauliui ir šėtonui. Claude visada tikėjusi tyra meile labai greitai paliko visas nuoskaudas užnugaryje ir atsidavė tam galingam jausmui. Pragyvenus tą meile apipinta jaunystę galiausiai net ir ištekėjo. Tuo metu skraidydama padebesyse net neįsivaizdavo geresnio gyvenimo. Atrodė, kad viskas ko Maria iš gyvenimo norėjo ėmė ir išsipildė. Tačiau laimingai pagyvenusi santuokoje keletą metų nė pati nepajuto kaip toji kasdienė rutina ir pykčiai paėmė viršų ir Maria tapo tipine dėl visko priekaištaujančia žmona.
Maria visada buvo ir net ir sunkiausiais momentais stengėsi išlikti stipri asmenybė. Todėl nenuostabu, kad jau keletą gerų savaičių kankinama įvairiausių minčių ir depresijos apie tai nesugeba su niekuo pasikalbėt ir tiesiog didesniąją savo laiko dalį praleidžią užsidariusi kambaryje. Tačiau vos tik išžengusi pro namų duris vis dar sugeba išlikti ta stipria ir nepalaužiamą Wright, kokia buvo nuo vaikystės.

Veronika - Luko, Klaudijos ir William mama. Dar mokykloje aklai įsimylėjo vyresnės klasės vaikiną ir nuo jo pastojo. Prieš pat gimdymą šie susituokė. Motinystė moteriai nešė džiaugsmą, santuoka klestėjo ir Veronika jautėsi taip, lyg turėtų viską, apie ką svajojo. Tačiau kad ir koks stebuklas būtų turėti jaukią šeimą, Veronika vis dėlto 'nuklydo' permiegodama su nepažįstamu vyru, nuo kurio pastojo. Apie tai sužinojusi ir bijodama prasitarti vyrui, moteris išsikėlė į rytinę Amerikos pusę dėl 'darbo reikalų'. Po devynių mėnesių, sūpuodama ant rankų William, sugrįžo į Čikagą, tačiau kūdikį atidavė auginti kitai šeimai. Apie tai niekuomet nepasakojo nei vyrui, nei vaikams, bijodama, jog sugriaus darnią savo šeimą. Širdgėla dėl William graužė Veroniką kiekvieną dieną, tačiau moteris žinojo, kad turi išlikti stipri, mat laikas išgydo visas žaizdas. Deja, laiko Veronikai pritrūko, mat su mylimu vyru ir Luku pateko į autoavariją, kurioje žuvo tiek pati moteris, tiek jos vyras. Išgyveno tik Lukas. Atrodo, tuo ir turėjo baigtis jos gyvenimas, tačiau po penkerių metų Veronikos siela grįžo atgal į kūną ir moteris prisikėlė antram gyvenimui. Tuo pasirūpino Aurielė, paprašiusi Mathew pasinaudoti savo gebėjimu prikelti žmones, o vyras negalėjo atsispirti pagundai sujaukti Klaudijai proto bei priartėti prie jos tikrosios tapatybės atskleidimo.
Tačiau moters prisikėlimas nebuvo sklandus ir ši prisikėlė kaip ragana, kuri vis dar nenutuokia apie turimas galias ir tai, ką gali padaryti.

Arielė gimė mažame miestelyje Ilinojaus valstijoje į pietus nuo Čikagos, kuriame buvo įsikūrusi nedidelė raganių bendruomenė. Būdama dviejų raganių atžala, mergaitė dar būdama vos kelių metukų atskleidė savo antgamtinius sugebėjimus, kuriuos josios tėvai iškart ėmė ugdyti. Parkerių šeima nors niekad ir neužėmė aukštų pareigų savo vietiniame (ir iš esmės nelegaliame) covene, tačiau visad buvo labai gerbiami bei visad turėjo didelę įtaką, o kartais net lemiamą žodį. Abu jos tėvai bei patys artimiausi giminaičiai buvo labai pasišventę coveno religijai, taigi ir mažoji Parker visad tvirtai melsdavosi šėtonui bei su mielu noru padėdavo atlikti religines apeigas. Visgi Arielė nuo pat mažų dienų buvo linkusi krėsti šunybes, tačiau tuo pat metu buvo pakankamai gudri, kad už visas išdaigas ar pradangintus daiktus būtų apkaltinti jos keliais metais vyresni pusbroliai. Juk kas galėtų patikėti, kad paslaugi šešiametė mergytė pavogė vyriausiojo kunigo mėgstamiausią ritualinį peilį bei užkasė jį miške? Vienintelis ją perpratęs asmuo buvo jos pačios motina, kuri niekad nieko nesakydavo, o tik tyliai didžiuodavosi savo mažosios raganaitės „nekaltomis“ išdaigomis. Na, o raganaitė užaugo į tikrą raganą, kuri nors ir atrodo it gležna gėlelė, tačiau gali pastovėti (tiek morališkai, tiek fiziškai) ne tik už save, bet ir už jai brangius asmenis. Jei supaprastinus, tai prie pasakymo „vilkas avelės kailyje“ galima būtų pridėti merginos nuotrauką, kadangi ji tobulai atitinka šį pasakymą. Na, gal jai kada nors ir atsirūgs už visas išdaigas ir manipuliacijas, bet bent kol kas jos išpuoselėtas teigiamas įvaizdis neapvylė. Na, o kadangi nuo mažų dienų buvo auklėjama pagal visas senovines tradicijas, ji jas gerbia bei nuoširdžiai didžiuojasi būdama ragana. Arielė išdidžiai ir be jokios baimės per savo baptizmą parašė savo vardą Pabaisų knygoje paaukodama savo sielą tamsos valdovui. Gal ir būtų ji ramiai gyvenusi bei mokiusis raganysčių savo nedidelėje bendruomenėje, tačiau kadangi jų covenas veikė nelegaliai, bijodami executors rūstybės Arielės tėvai persikraustė ir pasinaudojus pažintimis prisijungė prie Church of Night coveno. Nors jaunajai Parker ir teko atsidurti netikėtoje ir iš esmės nepavydėtinoje padėtyje, tačiau net nėra abejonės, kad tokia žavinga bei sumani būtybė kaip Arielė nepražus naujoje vietoje tarp kitų raganių.

Vyro gyvenimas skirstomas į du laikotarpius - prieš tampant Maynard ir po to. Iki šešiolikto gimtadienio Aarenas buo geras vaikas, norėjęs paklusti taisyklėms ir tapti geru pameistriu mažame miestelyje. Tik gyvenimas visad iš jo tyčiojosi - jis stengėsi ir sunkiai dirbo, bet visuomet likdavo antras. Praktiškai mažąją dalį gyvenimo nugyveno nesuprasdamas kas toks yra. Jo tėvai buvo žiauriai nužudyti, kai jam sukako 15. Berniuko sielvartas taip vertėsi pro kraštus, kad visas jame tūnojęs blogis ir tamsa nubudo lyg sulaukę signalo. Tądien jis bene be baptizmo jau atsisakė savo žmogiško švelnumo ir priėmė tamsią dalią. Sulaukęs šešiolikos mielai priėmė ilgą gyvenimą į savo rankas, jam nė motais buvo jo siela. Visą gyvenimą toliau stengėsi būti pirmas ir jo prisiimtas vardas tai bylojo. Niekada per daug nesikišo į Akademijos reikalus, nes žinojo, kad būtų siekęs aukščiausio posto ir kol kas neturėjo kada švaistyti tam laiko. Nugyvenęs ilgą ir margą gyvenimą susitiko paslaptingą moterį. Tai buvo vienos nakties nuotykis, vėliau nedavęs jam užmigti. Iš esmės dar dėl to, kad jam knietėjo jos pavardė ir giminės statusas. Bet gal porą dienų ar panašiai. Galbūt trumpai net atrodė, kad šis pasiekimas nustelbė visus kitus, kol susivokė, kad ir ten tebuvo antras. Jo sužeistas orumas privertė sugalvoti planą, kai sužinojo, jog jų nuotykių vaisius greit atkeliaus. Jis atėmė Anthony ir augino kaip pats išmanė. Užaugino šaltą ir žiaurų, nuteikė prieš motiną, bet galiausiai jo nesukontroliavęs visgi paleido. Taip, Maynard įskiepijo sūnui tėvo baimę ir neapykantą motinai, bet galiausiai suprato nieko nelaimėjęs...

Nors Mateo vardas ir neskambėjo visame pasaulyje, o vyras taip niekuomet ir neužkopė iki Vyriausiojo Kunigo posto, tai nereiškė, jog jo magija buvo silpna. Priešingai. Vyro šeimos šaknys siekė gūdžią senovę, o burtažodžiai, ėję iš kartos į kartą, kartu su knygomis, kuriuose aprašyti seni ritualai, suteikė Mateo kur kas daugiau, nei galėjo turėti paprastas raganius. Vyras niekada tuo nesipuikavo, tačiau nevengė ir naudotis, kai to reikalaudavo situacija. Mateo nebuvo niekam įsipareigojęs. Tėvai mirė gana anksti. Žmona ir vaikai niekuomet nebuvo raganiaus norų sąrašo viršūnėje. Jis tiesiog… egzistavo. Iki kol sutiko Lilith. Kažkas, kažkokia maža dalelė toje moteryje patraukė jo akį, o vėliau – prikaustė visa dėmesį. Jis įsimylėjo. Lilith jam atrodė kaip vienintelė moteris verta karalienės vardo. Mateo pasielgė labai savanaudiškai pasinaudodamas savo magija, kuri privedė prie to, kad Lilith nuo jo pastojo. Gimus dukrai vyras galėjo tik džiaugtis nauja savo šeima ir stengtis užtikrinti jos saugumą pats nusprendęs nuversti dabartinį Vyriausiąjį Kunigą ir užimti jo poziciją vien dėl to, kad turėtų daugiau įtakos raganų pasaulyje. Žinoma, Mateo planai subliūško tuomet, kai jo dukra galiausiai prasitarė, kad per Lilith gimdymą jo burtas suveikė ne iki galo ir vienintelę šiame pasaulyje egzistuojančią jo atžalą kasdien purto šalutiniai magijos efektai. Pažadėjęs nieko nesakyti Lilith vyras stengiasi surasti būdą kaip ištaisyti savo klaidą, neatsakingai padarytą praeityje, tačiau Mateo net nenutuokia kokia knyga gali turėti atsakymą į šią keblią situaciją…

Caleb Noah Adams – tikrasis Henrio vardas, kurį jis palaidojo gana seniai. Kanados miškų gludūmuose Henry gimė itin religingoje raganių šeimoje, kurioje viskas buvo pagal griežtas taisykles. Augo tarp kelių brolių ir seserų, visuomet apsuptas šeimos narių, tačiau tos tikrosios meilės ir rūpesčio iš tėvų niekada ir nepatyrė. Į Henry buvo žvelgiamą kaip į potencialų paveldėtoją, kuris sukurs gausią šeimą ir pratęs visus ritualus ir tradicijas, kurias jo šeima puoselėjo tiek daug metų. Kiekvieną sekmadienį būdavo pamokymai, kurių praleisti negalėjo nei vienas vaikas. Henry nuo mažų dienų manė, jog šitaip ir atrodo visas pasaulis. Jog tai, kas vyksta jo aplinkoje – vyksta ir už jo namų sienų. Tačiau realybė buvo visiškai kitokia. Jau būdamas dešimties Elliott į visus apmokymus, kalbas, tradicijas jis žiūrėjo su didele abejone. Nors iš dienos į dieną būdavo kartojama, jog Dievas (sugražinta forma buvo šitaip vadinamas Šėtonas, vardan kurio viskas ir buvo daroma) jam yra paskyręs tam tikrą užduotį ir jis visą gyvenimą turi siekti to paskirto tikslo, jei nori turėti prasmingą ir dorą gyvenimą. Visas smegenų plovimas, kuris vyko tame dvare, buvo skirta tikrai ne Henriui. Tą supratęs jis priešinosi taisyklėms, maištavo, ne kartą bandė pabėgti, tačiau kiekvieną kartą buvo sugražintas kaimynų, kurie nuoširdžiai buvo įbauginti jo šeimos narių. Už kiekvieną nusikaltimą bausmė būdavo vis skaudesnė. Toks gyvenimas buvo ne jam, todėl po ilgo laiko plano kūrimo – tamsiaplaukiui pavyko ištrūkti iš šio koveno, prieš pat 16 gimtadienio baptizmą, kuriam ruošėsi jo šeima. Apie savo prigimtį Henry nieko nežinojo, kaip ir apie galias, kurios laikui bėgant vis labiau kirbėjo viduje, tačiau taip ir neišvysdavo dienos šviesos. Klajojimas nubloškė jį į Ameriką, kurioje ir apsistojo. Geriausios draugės dėka Henriui buvo suteiktas ir stogas virš galvos, ir maistas, ir visi kiti menkniekiai, kurių jam reikėjo. Pradėjęs naują gyvenimo etapą, dirbo įvairiausius pavienius darbus. Nebuvo baigęs mokyklos, todėl buvo sunku dairytis į geresnes vietas. Laikui bėgant gavo pasiūlymą iš merginos tėvo apie studijas, todėl su malonumu priėmė jo dosningumą ir jau po 5 metų bemiegių naktų, bakalauro studijų baigimo kriminaliniame teisingume, galėjo save oficialiai laikyti detektyvu. Net nebaigęs studijų spėjo ir vesti savo geriausią draugę – gyvenimo partnerę, kuri padėjo jam kabanotis į gyvenimą. Darbas toli gražu nebuvo lengvas. Pradžioje buvo įdarbintas agentūroje paprasčiausiam popierizmui tvarkyti, o vėliau iš lėto gaudavo vis atsakingesnes užduotis. Atkakliai siekęs užsidirbti taip norimą detektyvo ženklelį, Henry dirbdavo viršvalandžius, dažnai būdavo išvykęs, padėdamas kitiems detektyvams. Šią dieną Devillaire yra įsikūręs Čikagoje su žmona, augindami sūnų, kuris į jų šeimą atkeliavo netikėtai. Moteris, kurios bylą tuo metu nagrinėjo Henry, mirė per gimdymą. Jokių giminių, į kurias kreiptis būtų galima, nebuvo rasta, tad kartu su žmona nusprendė priglausti kūdikį ir užauginti jį kaip savą. Skausmingos traumos ir PTSD vis dar kamuoja vyrą ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Praeitis, atrodo, jog vis bando jį pasivyti ir taip apsunkinti jo gyvenimą, kurį jis susikūrė naujai.

Lecrew šeima nuo seniausių laikų propagavo juodąją magiją ir net nesvarstė apie perėjimą į kitą pusę. Natūralu, kad visų jų principų, sugebėjimų, eliksyrų ir kerų buvo išmokyta ir vienintelė atžala - Bella. Nors dėmėsio iš tėvų jai niekada netrūkdavo, tačiau kiti jos gyvenime tikrai būtų pasigedę meilės, kai tuo tarpu Aviana - apie tai net nesusimąstė ir tėvų dėmesį ir pastangas laikė aukščiau už bet kokią meilę, nes tai jai atrodė žymiai naudingiau. Merginai užaugus jos santykiai su tėvais visiškai nepasikeitė, tačiau šiek tiek pakito pati Vi, nes tiek laiko stebėdama tėvus ir imdama iš jų pavyzdį ji pamažu ir pati viso to mokėsi kol galiausiai ėmė užsiiminėti juodąją magiją ir keliauti po pasaulį siekiant atkeršyti vienam mulkiui kadaise sudaužiusiam jos tuo metu gan naivią širdelę į tūkstančius dalelių. Ne, tas įvykis nepaliko didelio rando, tačiau vedama paniekos tam asmeniui ir keršto troškimo Bella galiausiai jį susirado ir užbaigė jo gyvenimo tą pačią sekundę kai jie susitiko paskutinį kartą. Per savo klajones po pasaulį mergina sutiko ir geriausią draugę - Alaïa, kurią vienintelę ji prisileido prie švelniosios savo pusės ir su kuria vienintele ji elgiasi draugiškai.

Italija. Bianchi - garsioji raganių šeima, kuri augino dar dvi dukras. Alaïa už savo seserį buvo jaunesnė keliais metais, jos abi jau nuo mažens stebėdavo kaip mama gamindavo įvairiausius eliksyrus, mokė įvairiausių burtažodžių ir savo dukras, su mintimi, kad jos kažkada visa tai iš jos perims. Be viso to, kartu su savo vyru jie abu gamino įvairius svaigalus, kurie specialiai buvo pritaikyti, jog būtų veiksmingi tik antgamtiniams padarams. Tie svaigalai veikdavo taip panašiai, kaip narkotikai ar alkoholis žmones - tik jie buvo labai pravartūs žmonėms, kadangi ant žmonių jie visiškai neveikdavo. Šiuo faktoriumi paprasti mirtingieji apsisaugodavo nuo įvairių antgamtinių padarų, o raganiai nuo galimų išpuolių. Šiaip ar taip, šeima nebuvo super pasiturinti, net jei garsėjo tų svaigalų gaminimu, dar ir iš įvairiausių motinos eliksyrų, žolelių, jie galėjo pragyventi. Labiausiai ko netrūko šiai šeimai, tai meilės ir taikos tarpusavyje. Luna mylėjo tiek tėvus, tiek seserį, ir niekada nematė galimybės, kad kažkada tai gali pasikeisti. Iki kol kelyje pasitaikė vaikinas, kuris Alaïa'i parodė šiek tiek dėmesio, ir iš to kuklumo, visiškos nepatirties ji ėmė ir jį įsimylėjo. Kurį laiką nežinojo, kad jos mylimasis varinėja keliais frontais, ir kad jis toli gražu nėra Lunai ištikimas. Tuos santykius jaunoji raganaitė priimė labai rimtai, taip rimtai, kad išsiaiškino kas tokios yra jos konkurentės. Viena iš jų ir buvo jos sesuo. Tas Lunai buvo skaudžiausia, širdis plyšo per pus, nes savų principų vedama, ji palaidojo ne tik meilę tam vaikinui, tačiau ir seserį. Sesuo dar kurį laiką norėjo įkalbėti Alaïa, įrodyti, kad ji tik išsigalvoja, ir nieko ten rimto nebuvo, kad šeima yra šeima, o vyrai.. na jie visada ateina ir išeina. Tas tik dar labiau kaitino Lunos kraują, kad šioji pradėjo maištauti. Prisiekė sau, kad niekada neatsisakys turėti tokių galių, būti stipresne prieš kitus, o jei būtina, ką jau pati Luna žinojo, nes tai paprasčiausiai yra neišvengiama - atiduos savo sielą pačiam šetonui. To laiko ji sulaukė, keletai dienų likus iki šešioliktojo gimtadienio, susikrovė reikalingiausius daiktus, net nedvejodama perplaukė Atlantą, tik tam, kad pasirašytų, jog savos sielos ji atsisako. Iki dabar nežino, ar pasielgė gerai ar tiesiog pykčio vedama. Paskui slapta ėmė praktikuoti juodąją magiją, pradžioje palaikė ryšį su šeima, o paskui jau visiškai nesiskaitė nei su seserimi, nei su tėvais, o kai įgavo pakankamai drąsos, susirado buvusiojo merginas, jas visas tiesiogine to žodžio prasme nulinčiavo, o buvusiam šiokią tokią psichologinę traumą padarė - užkeikdama jį, kad visam laikui, kiek jis dar egzistuos, jo širdį ir sielą užgrobtų liūdesys, ir kad jam niekada niekur nesisektų. Gal ir vaikiškai tada ji pasielgė, turint omenyje, kad galėjo su juo susidoroti lygiai taip pat kaip ir su tomis prašalaitėmis, tačiau Alaïa norėjo, kad jam skaudėtų visą likusį gyvenimą taip pat, kaip jai skaudėjo, kai sužinojo apie jo išdavystę. O gal net ir per stipriai surizikavo, tačiau tas Bianchi dar tuo metu nelabai rūpėjo, kai pirmą sykį paragavo tokio gyvenimo. Va tik sesers kažkaip pagailo, o gal tai tiesiog buvo pernelyg didelė rizika, nors minčių ją užmušti irgi buvo begalės, vietoj to, Luna būdama tokia išradinga ir originali, kad tik nuvytų tas mintis šalin, o dar ir vedama dėmesio stokos, susipažino su kiek vyresniu vyru, savo grožiu, bei ilgus metus tobulintomis manipuliacijomis susiviliojo jį ir paliko visiškai basą, be jokių santaupų. Nebuvo ji kvaila, tyčia pasirinko tokį taikinį, kuris nemažą šeimą turi, prigrasino jam, kad išpasakos viską reikalui esant, jei jis ją dar šantažuos, taip paskui ir pakeliavo po pasaulį. Ilgokai bastėsi, iš vieno žemyno į kitą, kol galų gale vėl atsirado Amerikoje, įleido čia šaknis, perėmė iš tėvų jiems nežinant, antgamtinių būtybių narkotikų "verslą", ir kol puikiai jaučiasi būdama naujoje aplinkoje, tol nežada iš čia bėgti.

Jasmine gimė Anglijoje, Mančesteryje ir augo kartu su savo mylimais, dar labai jaunais, tėvais. Jau nuo mažų dienų mergaitė suprato, jog nėra paprastas vaikas - įsižaidusi Malia nepastebėdavo, kaip į šoną numestos lėlės skraidžioja po kambarį, o supykus dūžta stikliniai indai. Mergaitės krauju tekėjo nepaprasta magijos galia, kurią ji paveldėjo iš savo tėvų, kurie buvo žinomi kaip vieni galingiausių jaunųjų raganių. Deja, tačiau kai kurie žmonės, turėdami tokią nežemišką galią, pasiduoda tamsai. Būtent taip nutiko ir su Jasmine tėvu, kuris būdamas vos trisdešimties, ėmė užsiiminėti juodąja magija, kuria pasinaudodamas ieškojo būdų, kaip įgauti dar daugiau galios. Galima sakyti, vyras tapo apsėstas. Kad pasiektų savo tikslą, jam teko nužudyti ne vieną ir ne dvi sielas. Labai greitai vienas talentingiausių raganių tapo Anglijoje siaučiančiu siaubu. Jį imta vadinti Nakties Valdovu, nes dažniausiai tykodavo šešėliuose ir žudydavo viską, kas pasipainiodavo po kojomis. Sužinojusi apie siaubingus vyro darbelius, Jasmine mama ketino kartu su savo geriausia drauge, tuo pačiu ir Malios krikštamote, išvykti iš Anglijos į JAV, Čikagą. Vieną vakarą čiupusi pačius reikalingiausius daiktus, moteris pasileido Mančesterio gatvėmis ir su drauge ketino išskristi iš šalies. Tačiau vyras jau seniausiai žinojo savo žmonos planą ir laukė akimirkos, kai galės ją nubausti. Susekęs moterį, be jokio gailesčio nužudė savo vaiko motiną. Visa laimė, jog krikštamotė sugebėjo atremti Nakties Valdovo kerus ir drauge su Jasmine pasprukti į Čikagą. Galima sakyti, jog toks nuotykis aštuonmetei Jasmine buvo tikra trauma. Mergaitė du metus su niekuo nekalbėjo, visiškai užsisklendė, nepratarė nei žodžio. Kartu su krikštamote jos apsigyveno vieno kambario ankštame bute Čikagoje, todėl ir privatumo mergaitė neturėjo. Tačiau su krikštamote sutarė gana gerai, tad tas jai netrukdė. Kai globėja išeidavo dirbti, mergaitė tyliai burdavo ir mokindavosi visokių burtažodžių. Tačiau visuomet prisimindavo savo tėvą ir tai stabdė Jasmine nuo magijos naudojimo. Ji nenorėjo tapti tokia, kaip jis. Tad ėmė bijoti savo galių. Galiausiai Maliai užaugus, ji buvo išsiųsta į magijos akademiją, kur ėmė mokintis dar daugiau įvairių burtažodžių ir magijos subtilybių. Nesistengdama, o kaip tik tyčia slopindama savo gebėjimus, Jasmine vis tiek buvo viena geriausių jaunųjų burtininkių savo klasėje. Maguire specialiai praleidinėjo pamokas, kad tik kuo mažiau išmoktų, tačiau jos galios merginą persekiojo. Jasmine negalėjo pripažinti, jog yra viena galingiausių burtininkių, juk ji turėjo Nakties Valdovo kraujo. Kai jai sukako 16, jos tėvo vardas skambėjo jau visame pasaulyje. Jis tapo tikra grėsme geriesiems raganiams. Būtent tuo metu tiek mergina, tiek ir mokytojai merginoje ėmė pastebėti kai ką keisto. Jasmine sugebėjo itin gerai valdyti ugnį ir tai jai sekėsi kur kas geriau nei bet kokie kiti burtažodžiai. Visi profesoriai į merginą dėjo daug vilčių ir tikėjosi, jog ši ateityje užims aukštas pareigas tarp raganių. O galbūt jie bijojo, kad mergina, pasukusi visiškos tamsos keliu, pasaulyje gali sukelti chaosą ir siaubą. Augant Jasmine galios tik augo, tačiau mergina sąmoningai stengėsi jų nepuoselėti ir gyventi normalų gyvenimą.