CULEBRAS

Prieš tūkstantmetį mažame kaimelyje gimusi mergina buvo žinoma Lilith vardu. Mergina, gyvenusi Navajų pusės kaime. Nuo mažų dienų, geriausiai sutarė su Talia ir Henrik. Drauge jie svajojo jog kaip ir dauguma kaimelio žmonių, jie greitai atras savo magiškus gebėjimus, tačiau visi trys draugai tebuvo mirtingieji. Nuo mažens Lilith buvo kovotoja, nebijanti maištauti, kelti sąmyšius ar garsiai išsakyti savo nuomonę. Būdama paauglė mergina ketino įstoti į karių gretas, tačiau, jos nepriėmė vien dėl buvimo moterimi. Magija turėjo viską pakeisti, tačiau supratusi, kad tai niekada neįvyks, mergina pradėjo melstis Dievui. Pastarasis ją ir jos draugus įtikino dalyvauti rituale, kuris suteiks jiems taip trokštamas galias, mainais už žmonių globojimą ir džinų išnaikinimą. Galių trokštančiai Lilith tai buvo išsigelbėjimas, tačiau ritualui nepavykus tai tapo merginos prakeiksmu. Su galiomis ji įgavo daug silpnybių, priverčiančių ją jaustis labiau pažeidžiama, nei anksčiau. Jų pačių kaimas nusisuko nuo jų, susilpnindamas naująsias kulebras tik dar labiau. Alkio vedami jie išskerdė visą kaimelį, pasmerkdami save papulti Dievo nemalonėn.
Po skerdynių nubudusi mergina šalia savęs rado tik Talią - Henrikas buvo dingęs. Jos prisiekė viena kitą saugančiosios ir niekuomet neišsiskirsiančios. Gyventi vienoms buvo sunku, jos nebevaldė savęs, savo troškulio, pykčio... Kartais net neatsispirdavo pagundai užpulti viena kitą. Tačiau tai nebuvo amžina. Atradusios naujas raganas, jos pasitelkė jų pagalbą mainais už apsaugą ir su laiku išmoko suvaldyti savo silpnybes, naudotis galiomis ir kurti kitas Culebras. Per amžius jos buvo lyg dvi karalienės - kardas ir rašiklis, jėga ir protas. Neišskiriamos. Jos vengė žmonių, savo laiką tarp jų leisdamos tik tuomet, kai privalėjo pasimaitinti. Didžiąją laiko dalį leido su raganomis, nors širdyje vis dar laikė nuoskaudą dėl išdavystės prieš šitiek metų.
Viską pakeitė sukeitė vėl pasirodęs Henrik. Jis sujaukė Talios galvelę kalbomis apie žmoniją ir ji vieną naktį su juo tiesiog pabėgo. Lilth jau ilgus metus nežino, kas yra atleidimas ar antras šansas, todėl be gailesčio baudžia prasikaltusius. Per amžius moters vardas buvo linksniuojamas su žiaurumu. Kiekviename Lilith žingsnyje ją sekė krūvos lavonų, ko pasekoje ji suprato, kad taip elgiasi dėl keršto troškimo, kurį jautė nuo pat akimirkos, kuomet Talia dingo iš jos gyvenimo.
Prieš 150 metų sutiko vyrą, kuris pakeitė visą Lilith gyvenimą. Tai buvo pirmasis vyras, kuris neišsigando kiek šaltakraujiškos culebros, o priėmė ją tokią, kokia yra, išaukštindamas privalumus, ir nuslopindamas trūkumus. Santykiai ėmė rimtėti, tačiau netikėtai, Lilth pastojo.  Galima tikėti net tuo, jog pats raganius savo burtais prisidėjo prie šitos moteriai visiškai netikėtos naujienos. Gimdymas buvo labai sunkus, ir moteris merdėjo, tačiau vyrui pavyko burtais išgelbėti ne vien Lilith bet ir naujagimės gyvybę. Kai, atrodo, culebra surado amžiną meilę, laimę, tobulą vyrą, ir dukrą, viskas staiga apsiverčia, kai į jos gyvenime sugrįžta Talia. Moters neišsakyti jausmai vėl atgijo ir jos ramiam šeimyniniam gyvenimui pradėjo grėsti milžinišką grėsmė. Ne tik tai - Talia atrodė užsikrėtusi idėjomis atsikratyti visomis Culebrų silpnybėmis, nustoti pataikauti kiekvienam sutiktam raganiui ir užsiimti aukščiausiąją vietą mitybos grandinėje. Lilith beliko apsispręsti, ką ji paaukos - naująją savo šeimą ar pirmąją mylimąją.

Henrik'as buvo viena iš pirmųjų, orginaliųjų Culebrų. Visą savo gyvenimą buvo gan savanaudiškas, tačiau vis tiek sugebėjo suformuoti artimą draugystę su Talia ir Lilith. Pastaroji prikalbėjo juos kartu melstis, prašant Dievo pagalbos. Nors jam tai atrodė juokingai, šanso sustiprėti vaikinas praleisti tikrai negalėjo. Naujai užklupusios jėgos buvo kažkas pragariškai saldaus. Jis pirmasis praplėšė jų kaimo raganų gerkles, ore pasklindant tam saldžiam kvapui, kuriam ilgainiui ir merginos negalėjo atsispirti. Po nakties skerdynių jis nubudo pirmas. Jautėsi nenugalimas, nesustabdomas... Todėl ir paliko tuos du 'emocionalius inkarus' toliau snausti.
Keliavo po pasaulį darkydamas žmones ir jų lavonus, sėdamas teorijas apie serijinius žudikus, nepasotinamus kraugerius ir kitas legendas. Sutikęs džinų klaną, palindo po jo sparnu, prisijungdamas prie bendrų karų ir žudymų. Skelbti šėtono žodį ir nutraukinėti žmogiškas galvas buvo idealu. Saldus gyvenimėlis buvo pristabdytas, kai Henrik'ą užpuolė vilkolakiai. Vaikinas jau kvėpavo paskutinį savo gyvybės atodūsį, kai jį rado vietinė raganaitė. Merginai pagailo jauno culebros ir ši pasitelkusi visas savo įmanomas jėgas sugebėjo atsikratyt vilkų nešama pražūtimi, išgelbėdama jaunuolį. Jis, matydamas puikų potencialą, iš jos, pirmiausia, išgavo nuo saulės apsaugantį žiedą, o tuomet suleido savo iltis į ją, bandydamas paversti tokia, kaip ji. Nepavyko. Mergina mirė viena ir smarkiai kankindamasi. Vienatvė Henrik'ą pradėjo gerokai vesti iš proto, tačiau Culebrų pasaulyje vis daugėjo. Vadinasi - kažkam pavyko ir kam daugiau, jei ne Lilith ir Taliai.
Vaikinas sugebėjo atsekti merginas. Puikiai žinodamas, kad Talia pasiduos lengviau, jis ją suviliojo, prisipažindamas nebūtoje meilėje ir atimdamas ją tiesiai iš Lilith glėbio. Jiems pabėgus, Henrikas supažindino Talią su visais mirtingųjų gyvenimo privalumais. Pasidavusi skirtingoms nuodėmėms mergina prarado budrumą, o Henrik tuo pasinaudojo, priversdamas jam prigaminti Culebrų. Tai buvo visiški niekšai, gyvenimo atmatos - skerdikai, prievartautojai, psichopatai... Tikra grietinėlė, kurioje Henrik taip mėgo trintis. Vien per savo alkį jis nemokėjo to pasigaminti sau pats. Jis liovėsi slapstęsis, atskleisdamas merginai tikrąsias savo spalvas, tad nieko keisto, kad ilgainiui ji nuo jo pabėgo. Dabar vaikinas su savo šutve atkeliauja į Čikagą, tikėdamasis vėl kažkur prisiplakti ir saugiai gyventi.

Talia - viena iš originaliųjų Culebrų. Dar kaip žmogus turėjo pavydėtiną gebėjimą sutarti su visais. Ne kartą buvo girdėjusi, jog jų trijulė draugauja vien jos dėka. Jai tiesiog rūpėjo kiekvienas žmogus. Todėl, kai draugė taip aklai užsidegusi kalbėjo apie savo norus ir planus, ji negalėjo atsispirti ir pasakyti 'ne'. Sugebėjo net Henrik'ą prikalbinti tam pačiam. Nubudusi po ritualo ji niekada nebesijautė savimi. Mirties kvapas ore kėlė nenumaldomą alkį, o negalėjimas dar kada pasimėgauti saulės spinduliais - pyktį. Tą skerdynių naktį ji prisimena kaip didžiausią košmarą, o ir Henrik'o dingimas ją paveikė daug labiau, nei kad ji parodė Lilith. Vis dėlto, prisirišimas prie draugės lėmė tai, kad ji niekada balsu nesiskundė dėl to, kokia patapo.
Atradusi su ja naujus namus, kūrė bendruomenę, virtusią klanu ir nauja šeima. Tačiau žiaurumas ją visuomet varė iš proto. Vien su Hendrix ji sugebėjo tapti kiek atviresnė, tačiau sekant Lilith pėdomis ir vis bėgant iš vienos vietos į kitą, ji neteko ir jo. Tiek daug abejonių buvo pasėta merginos galvoje, tiek neišspręstų nuoskaudų... Nepaisant to, ji visada valdė Lilith dešinėje, naudodama racionalumą ir taktiką. Viskas būtų tęsęsi iki pasaulio pabaigos, jei ne vėl atsiradęs Henrik. Jis pakurstė merginos dvejones, teigdamas jog dėl visko kalta Lilith, jog gyvenimas neturi būti vien slėpynės nuo žmonių ar paklusimas raganoms. Vaikinas ją suviliojo ir išsivedė iš tos vietos, kurią ji laikė namais.
Talia Henriką aklai pamilo, negalėdama jame matyti visų jo nuodėmių. Sekė vaikinui iš paskos, pasiduodama tiek jam, tiek žmogiškiems malonumams. Tai tęsėsi porą amžių, kol ji pagaliau suprato, kad ne viena su juo dalinasi lova. Meilė dužo ir ji prisiminė Lilith, vėl mintimis įsileisdama ją į savo širdį. Kaip tik tuo metu pasirodė Chelsea, pranešdama jai apie draugės lokaciją. Talia metė viską ir iškeliavo į Čikagą ją susirasti, tačiau viską rado tikrai ne taip, kaip buvo palikusi.

Pirmąja paverstąja Culebra tapęs vaikinas, buvo tarsi jaunesnis brolis, šalimais gyvenančioms idealu laikomoms merginoms. Ar galima sveiku protu būtų suprasti, jog Hendrix pats pirmas, savo noru, rizikuodamas neprisikelti, pasiprašė jų jog jos jį paverstų, tuo kuo jos pačios yra. Tačiau tai įvyko, ir jau visai netrukus, vaikinas ieškojo atsiskyrėlių, kuriais galėtų pasimaitinti. Hendrix, vienintelis iš nedaugelio naujai susikūrusių culebrų, nuo pat pirmos dienos turėjo ganėtinai puikų susivaldymą, tad vaikinas nė karto nėra palietęs nė vieno atsitiktinio gero žmogaus, o maitindavosi tik tais, kurie jau seniausiai buvo pamiršti, arba laikomi mirusiais. Taip pat vaikinas baisiai mėgo žiurkių kraują, kuris, anot jo, skoniu prilygsta žmogaus. Galbūt tokį įspūdingą susivaldymą lėmė vaikino užsispyrimas, savotiškas įkyrumas, nenoras pasiduoti, net kai yra atstumtas. Kai merginos paliko koveną su kuriuo kurį laiką gyveno, vaikinas, ten taip pat ilgai neužsibuvo, deja, kūrėjų pėdos jau buvo atšalusios. Hendrix didžiąją dalį savo gyvenimo tikėjosi, jog suras Lilith ir Talia ir jie kartu galės užkariauti pasaulį, tačiau tuo pačiu jis niekada nepamiršo linksmybių, nuotykių ir pavojų, į kuriuos nutrūktgalvis vaikinas sugebėdavo įsivelti pačiais neįtikimiausiasi būdais. Prieš du šimtus metų vedė, tikėdamas, kad sutiko gyvenimo meilę. Deja, naujoji žmona buvo tikra kalė, kuriai nerūpėjo niekas, apart savo pačios subinė. Santuoka netruko ilgiau nei du metus, kai, vieną dieną grįžęs namo, Hendrix rado skyrybų popierius su buvusiosios parašu apačioje. Po nesėkmingos santuokos, vaikinas grįžo prie linksmybių ir vakarėlių, daugiau neprisileisdamas nei vienos merginos arčiau nei reikėtų. Čikagoje Hendrix buvo vienas pirmesnių padarų, radęs namus. Dabar, nepaisant nieko, jis šio miesto nepaliktų. Tačiau, ar taip atrodys ir tada, kai akyse vėl pamatys savo kūrėjas, smagiai gyvenančias be jo? O kur dar ir jo gyvenimą pagadinti sugrįžusi buvusioji - Keera...

“Mirties meistras” štai tokiu vardu, plačios fantazijos tėvų šeimai gimė mergytė, prieš tūkstantį metų žemėse, kuriose dabar yra Argentina. Mažajai Maitrei duotas vardas visiškai netiko, nes mielesnės būtybės rasti nebuvo įmanoma. Žavi, savo amžiui net labai protinga mergytė, galėjo tapti amžiaus genijumi. Deja, tėvų noras, jog dukra nešiotų įdomų vardą, net pavardę, kurią, abu tėvai pasikeitė, vien dėl to, kad dukra ją galėtų nešioti, į mokyklą pradėjusiai vaikščioti Maitrei buvo prakeiksmas, o ne dovana.  Nuo pat pirmų dienų mokykloje, iš merginos buvo tyčiojamasi, o tas žavumas ir gyvybingumas geso tiesiog akyse, žaibo greitumu. Maitre tapo užsidariusia, ištisai sėdėjo namuose, neturėjo draugų. Didžiausia merginos aistra tapo šaudymas lanku, ar arbaletu, pasigaminusi tokį ginklą, Maitre kiauras dienas praleisdavo miškuose. Ilgainiui, šaudymą į medžius pakeitė šaudymas į gyvūnus. Sulaukusi pilnametystės, mergina paliko gimtąsias žemes ir patraukė į Ameriką. Ketindama pradėti naują gyvenimą, pasikeisti vardą, pavardę, net, tapti pasaulyje kuo nors. Tačiau, pasiekus Amerikos žemes, kur, blogų žmonių daugiau, nei Maitre yra kada nors mate, šaudymas iš lanko tapo geriausiu turimu talentu. Neaišku, kada tiksliai įvyko lūžis ir mergina priėmė save tokią, kokia yra, pasinerdama į tai, kas šiomis dienomis vadinasi samdomo žudiko profesija. Tapusi geriausia žudike, Maitre tarsi užsitarnavo turimą vardą, kurio jau nebenorėjo pakeisti. Taip ji susipažino su Henrik, kuris, tuo metu ieškojo sau sąjungininkų, ir Maitre, tam atrodė tinkamiausia. Deja, mergina nė nespėjo susivokti, kaip mire ir vėl prabudo, prabudo kaip visai kitas žmogus nei buvo prieš tai. Dabar žudymas buvo ne hobis o poreikis, poreikis maitintis. Nepaisant nesupratimo kas esi, galbūt savotiško pasišlykštėjimo dėl tam tikrų naujai atsiradusių ypatybių, Maitre nepaliko Henrik ir visa laiką mėgino būti šalia, atlikti pavestus darbus, būti ne vien, jo “pavaldine” bet ir drauge. Todėl dar lig šiol seka jį iš vieno pasaulio krašto į kitą, tikėdamasi, jog jis kada nors suaugs.

Čelsėja culebra tapo per Hendrixo klaidą. Vyras visai to nenorėdamas nesusivaldė bei pavertė ją naująja culebra. Pridavęs ją į Lilth rankas, Hendrix daugiau nesirodė jos gyvenime, o Čelsėja buvo priversta likti po Lilith sparnu. Pirmus dešimtmečius ji priešinosi jos tikslams ir įsitikinimams, tačiau kuomet viena iš culebrų lyderių išgelbėjo jos gyvybę nuo eilinio vilkolakio išpuolio, Wentworth ėmė vertinti Lilith ir vadovautis jos taisyklėmis. Su laiku, culebrų lyderės tapo jos idealu, žmonėmis, į kurias Čelsėja norėjo lygiuotis. Per šimtmečius mergina išmoko kontroliuoti savo emocijas. Atskirti asmeninius reikalus nuo visuomenės bei pakovoti už save ir savo turimus įsitikinimus. Lilith nežinojo, tačiau Čelsėja visuomet ją sekė, lyg norėdama atsilyginti už gyvybės išgelbėjimą, net kai jas paliko Talia. Su tuo ji sugebėjo susitaikyti, tačiau su naujuoju Lilith vyru - žymiai sunkiau. Ji jį toleravo, tačiau nekentė to, kaip jis keičią klano lyderę, versdamas ją silpna. Ji nusprendė, kad Talios grįžimas viską sugražins į senas vėžias. Tai ji pakuždėjo merginai, kur ji gali rasti savo senąją draugę, tačiau kol pati keliavo atgal buvo pasičiupta egzekutorių. Ilgus metus Wentworth buvo kankinama, gabenama iš vienos vietos į kitą, tačiau vos prieš kelias savaites įvykusiame pervežime jai pavyko išsilaisvinti. Šiek tiek sveiką protą pametusi ir ekstremistinių idėjų prisigaudžiusi, Chelsea bando surasti Lilith ir priminti jai kokia ji turi būti.

Tristanas buvo stotelė Maitrės gyvenime, kai ši, keliaudama per pasaulį kiek ilgiau apsistojo vienoje vietoje. Tristan buvo tarsi tyro oro gurkšnis nemažai pakilimų ir nuopuolių patyrusiai Maitrei. Nenorėdama, ir to nesitikėdama, ji pamilo vaikiną, kuris, tikėjo, jog jie amžinai bus kartu. Amžinai, kiek per stiprus žodis, ypač, kai mergina žinojo, jog turės keliauti toliau, ir kad Tristan kažkada susivoks, kad ji nesensta ir nemiršta. Tačiau dar iki to vaikinas pastebėjo, jog jo mylimoji elgiasi kiek kitaip, keistai, kartais nesuprantamai. Savo amžiui, solidus, pakankamai subrendęs ir suaugęs vyrukas, į merginą žvelgė kaip į būsimą žmoną. Tačiau graži išorė slėpė baisų vidų. Vaikystėje patyręs tirono tėvo smurtą, jis ir pats jį nužudo, tačiau tai nepadeda išgydyti paliktų randų. Smurtas tampa Tristano įrankiu pasiekti savų tikslų. Ne viena mergina yra nukentėjusi nuo Tristan, o dvi iš jų net žuvo. Maitrė galėjo būti trečia jo sąraše, jei tik ji būtų mirtinga.. Po atsisakymo tekėti, prie skaudančios širdies prisidėjo ir fizinis skausmas. Tristan ketino užmušti Maitrę, o ši, besigindama, parodė tikrą, culebros veidą, ne tik kad atlaikydama smūgius, bet ir įkasdama vaikinui. Maitrė ketino jį nužudyti, tačiau visai netyčia į jo organizmą paleido per daug nuodų. Nė nelaukdama, kas įvyks toliau, mergina išvyko. Būtent dėl nuodų pertekliaus, Tristan nemirė, o prisikėlė. Po virtimo vyras nepasikeitė, priešingai, jo noras smurtauti padidėjo. O smurtas turėjo tik vieną vardą- Maitre. Praėjus bene šimtui metų, keliu, pilnu lavonų, Tristan vedė, ir ne kartą. Per tą laikmetį jis įgavo “juodojo našlio” apibūdinimą, kuris, baisiausia, buvo daug labiau nei tikras.

Archie kilęs iš turtuolių šeimos, kuri per amžius kovojo už savo šeimos garbę. Dukros buvo akivaizdžios lyderės, o sūnūs - idealūs kariai. Atidavęs visa save į tuometinę Amerikos kariuomenę, vyras ištisus metus praleisdavo įvairiose misijose, žudydamas visus generolo užsakymus. Greitai Archie tapo pačiu vikriausiu ir geriausiu kariu savo būryje, tad buvo apsuptas ne tik gera draugų kompanija, tačiau ir moterimis. Vyro akį patraukė įsimintina mergina, kuri savo elgesiu nepriminė jokios kitos sutiktos moters. Archie norėjo ją turėti sau, tačiau nežinojo, jog ši moteris yra mistinė būtybė. Negana to - culebrų lyderė. Vyras net neturėjo galimybės pasismaginti, kuomet Talia ėmė juo maitintis ir visai netyčiomis jį pavertė culebra, pati palikdama jo kūną merdėti ant žemės. Atsibudęs kaip naujas culebrų gentainis, Archie ne tik, kad išskerdė savo būrį, tačiau nužudė generolą bei grįžęs į namus neatlaikęs alkio išžudė visą savo šeimą. Nuo to laiko Davenport pavardė tapo praktiškai nežinoma, o Archie ilgus metus bėgo nuo savo vidinio žvėries. Pagaliau po ištisų šimtmečių bėgimo, jis sužino, jog culebros yra apsigyvenusios Čikagoje. Tikėdamas sutikti savo kūrėją, vyras patraukia link Čikagos bei tikisi stoti akistaton su pačia Talia, mėgindamas jai suversti visą kaltę už jo paliktas masiškas lavonų krūvas kiekviename žingsnyje.

Keera dar išgyvendama paaugliškas “krizes” save tiesiai vadino kale. Kodėl? Galbūt dėl, to, kad ji tokia tikrai buvo, ir to nė nemėgino slėpti. Visiška savanaudė. Merginos tėvai išsiskyrė kai ši dar buvo visai maža, tačiau taip ir mirė vieniši, nes Keera išgąsdindavo visas tiek mamos tiek tėčio naujas antras puses. Nepadėjo net išsiuntimas į nepaklusnių paauglių koloniją, kuriame Keera tapo dar nuožmesnė ir bjauresnė. Sulaukusi pilnametystės ir išvykusi iš kolonijos, mergina gyveno vien tik savo malonumui. Visada silpnybę jautė turtingiems vyrams, kurie, galėjo suteikti viską ko tik Keera kada nors troško. Gavusi pinigų, papuošalus, net namus, mergina juos paspirdavo kaip senus šunis, nė neprisimindama jų vardų. Sutikta culebra, nebuvo išimtis. Hendrix buvo lygiai toks pat žaisliukas kaip ir visi kiti. Tik šis, jaunesnis, ir visiškai ne Keeros skonio vaikinas galėjo duoti visai ką kitą- galią, jėgą, amžiną gyvenimą. Tai buvo pirmoji “auka”, už kurios mergina net drįso ištekėti. Gal visgi kažkokie jausmai buvo? Vyras, deja, vengė ją pversti, nuolatos kalbėdamas apie pasekmes. Po vestuvių praėjus porai metų, Keera pasimaišė Maitrės kelyje, kuri visai netyčiomis ją pavertė į tokią, koks buvo ir jos vyras. Atrodo, jiems niekas netrukdė būti laimingiems. Tačiau po virsmo culebra, Keera tapo ne vien savanaudė šaltakraujė kalė, bet ir žudikė, neturinti jokių skrupulų. Atiminėjimas svetimų gyvybių teikė savotišką pasitenkinimą, adrenaliną, tad įsitikinusi, kad jai nereikia tokio pažeidžiamo vyro ji jį tiesiog paliko. Nešvaisčiusi savo gyvenimo veltui, Keera smaginosi kaip tik galėjo, tapdama stipria, ganėtinai tvirta, ir savotiškai galinga, nesunkiai, apvyniodama kiekvieną, aplink mažąjį savo pirštelį. Tačiau prisirišimas savo žaisliukams niekur nedingo, o juk Hendrix buvo toks patvarus. Keera nusprendžia jį susirasti vien tam, kad galėtų vėl pagadinti jo gyvenimą, ar bent jau taip ji mintyse teisina norą vėl su juo suartėti.

Ciara niekuomet nebuvo saldi mergina. Ji mėgo gauti viską, ko trokšta ir tik taip, kaip nori ji. Pasaulis aplink ją turėjo suktis jos sąlygomis ir ji visuomet tą pasiekdavo. Mergina buvo gimusi tapti lydere ir tokia buvo visur. Idealiame jos gyvenimėlyje didžiausia problema tapdavo nuolatinis nuobodulio jausmas, kuris ją apimdavo pasiekus išsikeltą tikslą. Prestižinė mokykla? Dailaus vaikino širdis? Vis ta nešdavo laikiną džiaugsmą, kuris greitai išgaruodavo. Kai jai pabodo vaidinti gerą merginą, Ciara susidėjo su 'požeminiu pasauliu'. Taip ji išsiaiškino apie kitas rases ir visiškai kitą gyvenimą, verdantį po Čikagos miestu. Mergina įgavo naują tikslą - tapti dar viena nakties plėšrūne. Vienintelis klausimas buvo - kaip? Dauguma rasių ne itin norėjo tą daryti - tai būtų dar vienas nemokamas kraujo maišelis 'ištrauktas iš apyvartos', o naujai paverstais padarais niekas rūpintis taip pat nenorėjo, ypač kai dažnai pačios auklės nukentėdavo nuo savo kūrėjų. Būtent tuomet Ciaros gyvenime pasirodė Abaddon. Vyras atvirai niekam nekalbėjo apie savo rasę, tačiau jo statusas kiekvienam buvo akivaizdus. Ciara nedvejodama ant jo nugaros uždėjo taikinį, nuspręsdama, kad būtent jis jai duos tai, ko ji nori. Džinas neketino artimiausiu metu kurti naujų džinų - po galais, juk būtent tai ir buvo jo 'pradingimo' priežastimi, tačiau žmonių mergaitė neatlyžo vieną naktį po kitos įrodinėdama jam, kodėl ji būtų puiki... Na, kad ir kas jis buvo. Jos gebėjimai manipuliuoti, apsukti aplink mažąjį pirštelį tiek kitas žmogystas, tiek antgamtines būtybes, vėl sužadino vyrišką ego ir troškimą kažką 'sugadinti'. Vis dėlto, Ciaros kaip džinės jis nematė. Oi ne... Ją įsivaizdavo kaip tikrų tikriausią gyvatę, pasiruošusią net už paslaugą suleisti dozę nuodų, simply for fun. Vyro suorganizuotas užpuolimas pasisekė ir jau po poros dienų į tą pačią vietą, kur buvo su ja susipažinęs, įžengė visai kitokia mergina. Žiauri, nesitvardanti... Ji nusprendė 'atsidėkoti' džinui už tokį 'švelnų' pavertimą, užpuldama kiekvieną jo nusižiūrėtą auką ir visaip kaip kitaip kaišiodama pagalius į jo ratus. Kur tik Abaddon nepažvelgdavo, kuria kryptimi tik jis nepatraukdavo, visur prasidėdavo chaosas ir tikrai ne nuo jo rankos. Vyras nė nepastebėjo, kaip pradėjo su įžūliąja jaunikle praleidinėti vis daugiau laiko. Iš pradžių ją auklėdamas, o vėliau dalindamasis ir patalais. Ji buvo viena iš svarbiųjų priežasčių, paskatinusių jį vėl išlįsti į paviršių, primenant džinų galybę. Žinodama, kad sugebėjo apsukti vieną pavojingiausių padarų aplink savo mažąjį pirštelį, mergina vėl klesti, įsitikinusi, kad jis neleis jai vėl pradėti nuobodžiauti.

Marija dar nuo pat vaikystės mėgino išvengti atsakomybės jausmo. Visuomet leisdavo kaltę prisiimti savo dvynei, Madison. Ilgą laiką gyvenusi sesers šešėlyje, vieną vakarą Marija patraukė į netoliese vykstantį vakarėlį, kur stipriai padaugino alkoholio ir net nesuprato, kaip tapo Ciaros vakariene. Tačiau Ciara buvo dar visai nauja culebra ir nemokėdama atskirti savo nuodų nuo žmogaus kraujo, mergina pavertė Marija savo pirmąją culebra. Gulėdama netoliese esančiame griovyje, kaip šiukšlė, Marija mėgavosi paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Greitai jos kūną užplūdo nežmoniškas alkio troškimas ir ši užpuolė savo seserį, Madison ir stebuklo dėką, pirma karta buvo sukurta culebra visiškai šviežios būtybės. Atrodė, jog po virsmo, dvynės pasikeitė vietomis. Jeigu Madison tapo atsargi ir ieškojo žmogaus, kuris joms galėtų padėti, kita vertus, Marija darė priešingai. Ji pasišventė save, jog surastų Ciara ir ją pašalintų nuo žemės paviršiaus už tai, kaip ši pasielgė. Po ilgų mėnesių trukusių paieškų, Marija nusprendžia pasileisti į Lilith ir Talios paieškas kartu su Madison, taip tikėdamasi, jog kažkuri iš lyderių joms duos nors menkiausia užuomina kur būtų galima rasti Ciara.

Madison, vyresnioji, gimusi už seserį vos septyniomis minutėmis anksčiau. Visada buvo tarytum asmeninis Marijos skydas. Madi visuomet prisiimdavo dvynės kaltę už visas padarytas nesąmones, vien dėlto, jog turėjo tvirta charakterį ir niekuomet neverkė. Mokykloje turėjo ganėtinai gerus rezultatas, kurie nuoširdžiai stebino kiekviena aplinkinį, kurie pažinojo jos laukinę pusę. Madison - tikras vakarėlių liūtas, nebijantis dramų ir visuomet ieškantis naujų potyrių. Praradusi nekaltybę dar būdama 14, Madison tapo naująją 'fuckboy' versija. Nors ir gaudavo daug dėmesio iš aplinkinių, mergina visuomet praspirdavo kiekviena vyrą, atsiradusi jos gyvenime. Paskutiniais mokyklos metais, Madison iškeitė draugų kompaniją į savo seserį, jog jai padėtų susitvarkyti su drovumu ir pamėgintų ištraukti gerąsias Marijos savybes.
Baigusios mokykla, seserys persikraustė kartu į Čikagą, kur jų nuomone turėjo būti geriausi jų egzistencijos metai. Tačiau vieną vakarą, dingus dvynei, Madison išlėkė ieškoti jos netoliese vykstančiame vakarėlyje. Deja, Madison rado seserį 'negyvą' pakelėj esančiame griovyje. Tačiau viskas akimirksniu pasikeitė, kai Marija vos tik prabudusi įsisegė į sesers kaklą. Atrodė trumpas gyvenimas turėjo greitai pasibaigti, tačiau stiprus dvynių ryšys buvo atliko pakankamai didžiulę pareigą, taip neleisdamas Marijai nužudyti savo sesers. Net nesusivokusi, Madison tapo mistinio pasaulio dalimi. Praėjus kelioms savaitėms nuo didžiulės depresijos, slegiančios pečius, mergina galiausiai patraukia į rasės pradininkių paieškas, tikėdamasi, jog jos padės jai susitvarkyti su dabartiniu emocijų nevaldymu, alkiu ir išmokys ką reiškia būti culebra.

Lilith dukra. Amelia tik per stebuklą išvydo šį pasaulį. Magija, išgelbėjusi ne tik Lilith, bet ir šios merginos gyvybę, padarė ne tik stebuklą, tačiau turėjo ir savų niuansų, kurie ėmė ryškėti Ameliai augant. Matydama, kiek daug reiškia mamai ji niekuomet nepasakodavo, kas su ja vyksta, problemas mėgindama išspręsti pati, tačiau, deja, nelabai sėkmingai. Mergina maišė tikrovę su haliucinacijomis, kylančiomis jos galvoje. Nepaisant to, kad jos užklupdavo tik retsykiais, pastarosios galėdavo trukti net iki kelių valandų, per kurias Amelia visiškai prarasdavo racionalų protą ir nesuprasdavo kur baigiasi realybės riba. Nė vienas sutiktas raganius negalėjo padėti merginai atsikratyti šio 'simptomo'. Išbandžiusi įvairiausius viralus, žoleles, atkeikimus, pasibeldusi į ne vieno raganiaus duris, Amelia galiausiai nuleido rankas, manydama, jog nėra būdo to ištaisyti ir haliucinacijas privalės kentėti visą likusį gyvenimą. Nors mergina ir mėgino tai slėpti nuo šeimos, galiausiai apie savo problemą prasitarė tėvui. Tačiau mergina nutylėjo vieną svarbų faktorių. Haliucinacijos paskutiniu metu ėmė kartotis neįprastai dažnai, todėl Amelia pamažu ėmė ir pati jose skęsti, nebežinodama kas yra tiesa, o kas melas.

Archie kilęs iš turtuolių šeimos, kuri per amžius kovojo už savo šeimos garbę. Dukros buvo akivaizdžios lyderės, o sūnūs - idealūs kariai. Atidavęs visa save į tuometinę Amerikos kariuomenę, vyras ištisus metus praleisdavo įvairiose misijose, žudydamas visus generolo užsakymus. Greitai Archie tapo pačiu vikriausiu ir geriausiu kariu savo būryje, tad buvo apsuptas ne tik gera draugų kompanija, tačiau ir moterimis. Vyro akį patraukė įsimintina mergina, kuri savo elgesiu nepriminė jokios kitos sutiktos moters. Archie norėjo ją turėti sau, tačiau nežinojo, jog ši moteris yra mistinė būtybė. Negana to - culebrų lyderė. Vyras net neturėjo galimybės pasismaginti, kuomet Talia ėmė juo maitintis ir visai netyčiomis jį pavertė culebra, pati palikdama jo kūną merdėti ant žemės. Atsibudęs kaip naujas culebrų gentainis, Archie ne tik, kad išskerdė savo būrį, tačiau nužudė generolą bei grįžęs į namus neatlaikęs alkio išžudė visą savo šeimą. Nuo to laiko Davenport pavardė tapo praktiškai nežinoma, o Archie ilgus metus bėgo nuo savo vidinio žvėries. Pagaliau po ištisų šimtmečių bėgimo, jis sužino, jog culebros yra apsigyvenusios Čikagoje. Tikėdamas sutikti savo kūrėją, vyras patraukia link Čikagos bei tikisi stoti akistaton su pačia Talia, mėgindamas jai suversti visą kaltę už jo paliktas masiškas lavonų krūvas kiekviename žingsnyje.

Will susipažino su Henriku maždaug prieš 500 metų. Po susipažinimo su juo- Willo gyvenimas tarytum apsivertė aukštyt kojom. Iki tol vaikinas buvo ganėtinai geras, iš esmės nekenčiantis savo prigimties, ypatingai to, kad jis tapo šlykščiu monstru. Kitaip negu daugelis jis nesimėgavo lengvu gyvenimu, kai tik vos ko užsimanęs galėdavai laisva ranka tai gauti. Mat nuo vaikystės vaikinas buvo mokomas, kad dėl visko reikia sunkiai dirbti. Todėl šis naujas gyvenimas jam buvo kančia, prakeiksmas...Tačiau atsidarus Henrikui, po truputį jis tapo šaltakraujis, dėl nieko nebesirūpinantis. Ir šitam jo pasikeitimui užteko vos kelių mėnesių. Tuomet jis be gailesčio nužudė savo merginą šitaip įrodydamas ištikimybę Henrikui.

Colt'ui buvo kažkur trys metai, kai jo tėtis išėjo pirkti cigarečių, ko pasekoje jo mama paniro į alkoholio liūną. Dar vaikystėje išmoko, kad dėl visko visuomet kaltas tik jis. Dėl tėčio. Dėl mamos priklausomybės. Dėl to, kokiu loser išaugo. Mokykloje jis įprato kaltę prisiimti net ne už savas nuodėmes. Suniokota nuosavybė, vagystės, muštynės... Daugiau laiko jis praleisdavo direktoriaus kabinete, nei pamokose. Primą straipsnį gavo, kai jam buvo vos dvylika, tačiau rimtai niekuomet į nieką nežvelgė. Įstojo į vietinę gaują, tapdamas rajoniniu berniuku, tačiau ir ten sugebėjo visiems atsibosti - Young buvo tiksinti laiko bomba. Jis niekuomet nejautė ribų, kiekvieną komentarą adresuotą jo pusėn priimdavo asmeniškai, net kai kažkas mėgindavo pajuokauti. Muštynės tapo jo natūra ir visai nesvarbu su kuo - svetimom gaujom ar saviškiais. Drąsiai, o gal, tiksliau, idiotiškai į akis šokdavo kiekvienam, kas tik į jį ne taip pažiūrėdavo. Nebuvo kažkoks tankas, tad dažnai gaudavo bučiuoti šaligatvį, o nuo mirties jį gelbėdavo tik laiku į ligoninę spėjusi jį pristatyti Hayley. Su ja susipažino dar šešiolikos ir kažkur per vieną iš girtų protarpių prisiekė jai amžiną meilę. Tai jis kaltas dėl visų priklausomybių, kuriomis jis ją užkrėtė. Pradedant alkoholiu, baigiant kiekviena įmanoma narkotine medžiaga po šia saule. Gerą dešimtmetį jie gyveno tokį laukinį gyvenimą - nakvodavo apleistuose pastatuose, plėšdavo mažas parduotuves ir svaigindavosi vienas kito glėby. Colt visuomet rasdavo skirtingų būdų, kaip jiems pelnyti pinigų. Pakankamai, kad galėtų jiems gauti stipresnę dozę ir dar kokį happy meal šalia. Hayley visuomet tikėjosi, kad ji bus ta, kuri ištrauks vaikiną iš to tamsaus ir destruktyvaus liūno, į kurį jis buvo paniręs.
Viskas kiek pasikeitė, kai Young'as sužinojo apie kitus padarus. Iš pradžių manė, jog tai tėra jo narkomaniškos haliucinacijos, tačiau ilgainiui suprato, kad ši žemelė slepia daug daugiau. Taip atsirado dar vienas pinigų pelnymosi židinys - savo kraujo ir kūno pardavinėjimas. Už stipresnę dozę jis būtų galėjęs ir savo merginą parduoti, tačiau to niekuomet neprireikė. Jo dealer'is - Henrik - pasiūlė vaikinui naują gyvenimą. Tai, kaip jis apbūdino tą palaimą, kuri užplūsta vartojant kraują, nemirtingumas ir galimybė niekada neperdozuoti, buvo trys argumentai, kurių užteko, kad Colton tam vyrui parduotų savo sielą. Kai Culebra su juo baigė, Young'as buvo paliktas kapanotis pats. Kelias valandas jis atrodė negyvas ir būtent tokį jį ir rado Hayley. Keliolika minučių ji bandė jį nesėkmingai gaivinti, o tuomet skausmo apimta tiesiog dingo. Po dar poros valandų vaikinas nubudo antram gyvenimui ir išgaravusi mergina buvo žemiausias dalykas jo prioritetų sąraše.
Naujos jėgos ir, žinoma, alkis atnešė vaikinui neužgniaužiamą palaimą. Nors toks jis jau kelis metus, vis dar neišmoko pilnai savęs kontroliuoti - kai žudo, tai žudo daug. Tačiau tam, kad kiti perdaug ant jo nepyktų, vaikinas savo naująjai šeimai vis parūpina kraujo. Su pastaraisiais sutarti jam sekasi itin sunkiai, nes taip pat, kaip ir ankstesnėj gaujoj, taip ir čia jis šoka kiekvienam į akis. Tokios frazės kaip 'kid, weakling, piece of shit' ir panašiai, jam per ausis tikrai nepraskrieja. Už piktą žvilgsnį kitai gyvatei galėtų išlupti akis ir vietoj ramus sėdi tik tuomet, kai liepia Henrik - lyderio klauso bet kokia kaina. Į Čikagą atsibastęs su savo kūrėju, pajuto potencialą naujoms linksmybėms, tad jam širdies nė kiek neskauda, kai yra vis išsiunčiamas tvarkyti šeimynos purvinų darbelių.