DJINNS

Buvęs pirmasis džinų rasės lyderis. Abaddon buvo eilinis žmogus, užgimęs neapykantos persikaupusiai šeimai. Niekuomet netroško būti kažkuo daugiau, mat kad ir ką darydavo - galiausiai vistiek likdavo nesuprastas ir teisiamas už kiekvieną nedorą elgesį. Vogdavo iš aplinkinių kaimų ir stengdavosi maistu aprūpinti vis labiau skurstančia šeimą, kuomet vieną vakarą netikėtai prarado sąmonę. Nors nieko ir netroško, tačiau tapo vienu iš pirmųjų džinų ir velnio įpėdiniu. Suvokęs, kad įgijo nuostabių galių, išžudė visus, kurie kadaise buvo jį bent pirštu palietę. Velnio vedamas, pavogė iš dieviškosios esybės viralo recepto ritinuką, kurio dėka galėjo sukurti daugiau tokių, kaip jis. Plėsdamas savo populiaciją Abaddon galvojo, kad kuria "dieviškas žudymo mašinas", bet ilgai netruko, kol tiesa paaiškėjo ir šiam teko nutraukti taikos paktą su raganomis ir vilkolakiais, mat tos rasės nė iš tolo nepriminė rasės, kuri galėtų gyvuoti ilgus tūkstantmečius. Negana to, liepė savo pasekėjams paįvairinti raganų papročius, ten įbrukant šetono vardą, lyg savotišką dievą.
Po tokio įvykio dažnas individas girdėjo kraupias istorijas apie šį vyrą ir jo 'nuopelnus'. Didžioji dalis vilkolakių vengė maišytis šio vyro kelyje, mat visi jo gebėjimai ir gyvenimo būdas buvo tiesiog kraupi paslaptis. Tačiau Abaddon buvo pernelyg kvailas ir tikėjosi, jog rasės plėtimas padės jam užvaldyti pasaulį. Tačiau po pirmųjų jo kelių 'mėginių', viskas ėmė darytis nevaldoma. Bėgo laikas, su kiekvienais metais džinų vis daugėjo. Vyras susitelkė į savo geriausio draugo dukrą - Heleną. Vyras žinojo, jog ji bus nuostabi kovotoja ir padės jam kovoje su visais 'geriečiais'. Nuo mažų dienų Abaddon į jos galvą piršo visas neigiamas mintis apie kitų rasių atstovus. Bėgant laikui Abaddon prarado savo geriausią draugą, o jo mokinė - tėvą. Tai tikriausiai ir buvo kardinalus pokytis šių dviejų būtybių gyvenime. Džinė atsuko nugarą Abaddon ir šį išdavė, taip laimėdama dvikovą prieš rasės 'pradininką'. Vyras žinojo, jog tai yra jo lūžio taškas, todėl nesipriešindamas atidavė valdžią į savo mokinės rankas, taip kuriam laikui pasišalindamas nuo savųjų pareigų.

Prieš kelis tūkstantmečius gimusiai Grace gyvenimas niekuomet nebuvo gailestingas ar dosnus. Mergina gimė moteriai, kuri net nežinojo, jog laukiasi. Nelaiku ir nevietoje. Skurstanti ir vieniša moteris visuomenėje ir taip vietos neturėjo, o jei dar jos pašonėje būtų besimaišęs vaikas... Mergaitė greitai buvo parduota ir per jos žmogišką gyvenimėlį tai nutiko, deja, ne kartą. Jos vaikiškas ir naivus patiklumas buvo gan greitai su visomis šaknimis išrauti, kiekvienas naujai sutiktas žmogus greitai rasdavo būdą kaip ją nuvilti, sutriuškinant jos pasitikėjimą kitais. Kažkuriuo metu mergina papuolė tarnauti į gan turtingo karžygio namus. Ji ir keletas kitų merginų buvo atsakingos už tvarką ir maisto ruošimą nemažai to vyro šeimai, kol jis kažkur už šimto mylių triuškino tokius pačius vyrus, kaip jis. Nors naujokė, ji buvo mėgiama tiek žmonos, tiek ten besisukančių vaikų, iki tol, kol tikrasis namų savininkas negrįžo. Nereikia daug fantazijos, kad suprasti, koks likimas laukė visų tų jaunų merginų, gyvenant brutalaus žvėries namuose. Naktimis Grace buvo kankinama to vyro, o dienomis – jo įsiutusios žmonos, kuri kaip priešą matė jauną merginą, o ne savo besotį išrinktąjį.
Ne kartą Grace pagaudavo save su durklu kabant virš užmigusio vyro, pasiruošusią perrėžt jam gerklę, tačiau vis sustodavo. Ji puikiai žinojo, kad po tokio veiksmo jos lauktų tik mirtis. Ji neturėjo kur pabėgti, kur dingti, tačiau troško gyventi. Ne tik kad gyventi, tačiau atsidėkoti visam šitam ją išniekinusiam pasauliui. Dabar ji nebegalėtų prisiminti, kaip tuose namuose atsirado naujas vyras. Jis buvo pristatytas kaip šeimininko draugas – ‘treat him as you would treat me‘. Grace tikėjosi blogiausio, tačiau nei vienos merginos į savo kambarį jis taip ir nepasikvietė.
Tai buvo tik dar viena naktis tuose pragariškuose namuose, kai mergina ‚atsigavo‘ su durklu rankoje, sėdėdama ant miegančio savo įkalintojo. Vėl ir vėl mintyse ji filtravo savo pasirinkimus, žinodama, kad tokie trumpi momentai, kai ji jautėsi turinti kontrolę savo rankose, tebuvo tik fantazija. Iliuzija, teikusi jai vilties, kad viskas galėtų būti kitaip. Iš tų minčių ji buvo pažadinta tik tylaus balso. Tarpdury stovėjo ne kas kitas, kaip jos šeimininko draugas, Abaddon, pagavęs ją gan kompromituojančioje pozicijoje. Grace greitai pradėjo galvoti apie skirtingus pasiteisinimus, tačiau jai nė nespėjus prasižioti, jos ausis pasiekė netikėta frazė. ‘Kill him.‘ Mergina net nespėjo sureaguoti, kai prieš akis atsivėrė toks saldus ir ilgai lauktas vaizdas. Prarėžta gerklė, srūvanti šiltu krauju, ir sparčiai blėstanti jos kankintojo gyvybė. Jausmas buvo...orgazmiškas. Deja, po sekundės viskas buvo kaip ir seniau. Iliuzija? Haliucinacija? Kaip bebūtų, Don ilgai neužtruko įtikinėdamas merginą išpildyti savo fantaziją. ‘Take back the control.‘ Vis dar nežinodama, kas jos laukia po to, Grace atsidavė tamsiausiems savo įgeidžiams atkeršydama pirmajam ją nuskriaudusiam padarui.
Abaddon neskubėjo jos paversti. Išskerdęs likusią šeimą jis įtikino aplinkinę visuomenę, jog jis – tas pats iš mūšio grįžęs karžygys, o Grace – jo brangi išrinktoji. Rūmai tapo jų namais ir mergina greitai pajuto, ką reiškia gyvenimas, kai esi nepriklausomas. Ar, bent jau, tuo metu ji taip jautėsi. Užteko kelis kartus pamatyti, ką sugeba naujasis jos ‚sugyventinis‘, kad ji greitai užsigeistų to ir sau. Minčių kontrolė. Galia. Ji vylėsi, kad to jai užteks. Tačiau net po virsmo ji atrodė ištroškusi ir net kraujas to troškulio nenumalšino. Norėdama vis daugiau ir daugiau, ji masino jos pašonėje buvusį vyrą, kuris pradėjo kalbėti apie klano sukūrimą. Gvardija tokių, kaip jie. Iš pradžių tai atrodžiusi kaip geniali idėja ilgainiui moterį pradėjo dusinti. Tuzinas taisyklių ‚bendriniam tvarkos palaikymui‘, tuzinas nemėgstamų snukių, kurie bandydavo įtikti tai jai, tai Don. Galia jai visa tai nekvepėjo. Ji ‚turėjo‘ padėti kitiems išmokti valdyti savo galias, ‚turėjo‘ kitus treniruoti, ‚turėjo‘ ieškoti naujų potencialių asmenų džinams, kai tuo tarpu jos akyse niekas jai neatrodė vertas tokios dovanos. Žmonija buvo pasmerkta, tik niekšai, turėję tapti žemiausia maitinimosi piramidės padala, o Abaddon tuo metu kalbėjo apie tų žmogystų saugojimą. On top of it all, Grace suvokė dar vieną netikėtumą. Jos įsčiose buvo užsimezgusi nauja gyvybė. Pasirodo užteko tų kelių vakarų, besišildant vyro pataluose, tačiau moteris nenorėjo suteikti jam dar vieno ‚pėstininko‘, kažko, kas vos gimęs būtų priverstas užsidėti vieną iš tų Abaddon taip lengvai dalinamų antkaklių. No, she had to take back the control. Radusi pasiteisinimą, Grace dingo, vien tam, kad po kelių mėnesių vėl sugrįžtų, dukrą palikusi saugiose rankose.
Tokie moters dinginėjimai tapo įprastiniu dalyku. Neaišku, kodėl džinas taip lengvai priėmė tokį dalyką, tačiau ji nesiskundė ir ilgainiui pradėjo nuolat gyventi su dukra, keliaudama po skirtingus pasaulio kampelius, vyro akiratyje pasirodydama vos porai dienų per metus, ar kai jos užnugarį pradėdavo persekioti perdaug problemų. Kai Lorraine ‚išsikraustė iš namų‘, Grace ir vėl pradėjo pradėti ieškoti kažkokio rimtesnio būdo savo esybės įprasminimui. ‚Savęs ieškojimas‘ užsibaigė, kai jos akyse pasirodė Joshua. Vyro įtaiga, rodos, buvo stipresnė, nei paties Abaddon, nepaisant to, kad pats vyras net nebuvo džinas. Kulebra. Tik moteris kažkodėl nespėjo laiku pajusti jo nuodų. Ji leido sau dar kartą kažkuo pasitikėti, kažką prisileisti... Joshua taip pat kalbėjo apie klano sukūrimą, tačiau šįkart – skirtingų būtybių, ne vien džinų, tuo pačiu pažadėdamas Grace vietą šalia savęs. Tai turėjo būti klanas, kurį jie valdytų kartu. Porelė nemažai laiko praleido kartu, burdami skirtingus padarus į vieną vieningą būrį... Ar bent jau taip viską matė moteris. Dėl to taip ir skaudėjo, kai vieną naktį tas pats būrys pasikėsino į ją, jai saldžiai snaudžiant bendroje jos ir Joshua lovoje. Savotiškai ironiška. Tačiau priešingai, nei to karžygio, Grace istorija čia neužsibaigė. Sugebėjusi išnešti sveiką kailį, moteris ir vėl gavo įsitikinti, kad galingiausia ji yra – viena. Vis dėlto, žaizdų išsilaižyti ji grįžo pas tą patį Abaddon, taip nesąmoningai savo dukrai pasėdama dvejones dėl to, kas ir kaip ją sieja su tuo vyru.
Po ne itin malonios akistatos turėjusi atskleisti tiesą ji, kažkodėl, vylėsi, jog Lorraine tiesos savo tėvui išpliurpti neskubės, tačiau nutiko priešingai. Tai ir vėl buvo moters ženklas kažkur dingti. Jos nuostabai, sekantis susitikimas su tuo džinu buvo... keistas. Jis atrodė įtikėjęs, jog ju dukra mirusi, kai tuo tarpu Grace ja buvo mačiusis vos prieš mėnesį. Negana to, ‚galingasis Abaddon‘ atrodė subliuškęs. Alkoholio ir depresijos liūnas moters pasaulio užkariavimo planuose tikrai nesipaišė, tad ji ilgainiui nustojo lankytis tame klane, vėl kažkur išsikraustydama.
Nuo to karto moteris savo draugus rinkosi labai atsargiai, ilgai tyrinėdama tiek jų gyvenimus, tiek motyvacijas, vis tiek stengdamasi prie jų neprisirišti. Nepaisant to, net ilgaamžiems nemirtingiems padarams, rodos, nėra įmanoma tiek laiko išbūti vieniems. Radusi padarus, kurie jai rūpi, Grace buvo priversta pradėti kiek labiau ‚rūpintis‘ vienu iš jų. Prisidėjusi prie draugės grupuotės, ji atsekė jai iš paskos į naują vietą, tikėdamasi ją ‚atvesti į sveiką protą‘ jog tokie klanai – prie nieko gero nepriveda.

Grynakraujė džinė. Abaddon ir Grace dukra. Buvimas dviejų galingiausių šiame pasaulyje kada nors egzistavusių džinų dukra vargšei Lorraine, deja, gyvenimo nei kiek nepalengvino. Ilgą laiką nė neįtarusi, kas yra tikrasis jos tėvas ji gan ramiai kurį laiką gyveno su mama, tačiau visą laiką merginai knietėjo išsiaiškinti tiesą. Nuo pat mažų dienų ji buvo išmokyta, kaip įsilieti į skirtingas bendruomenes, perdaug neišsišokant ir tampant tik dar viena dulkele toje milžiniškoje pilkoje visuomenėje, tačiau mergina visą laiką norėjo kažko... Daugiau. Jai nepatiko vien egzistuoti, nuo kažko slėptis ir riboti savas galias vardan ‘the greater good‘. Stebėdama, kaip Grace vis kažkur ištrūksta, ji tokios pačios laisvės norėjo ir sau, tad gan greitai pareiškė savo jaunatvišką nepriklausomybę, atsiskirdama nuo mamos.
Gyvenimas be užnugario Lorri gerokai aptalžė. Mergina troško turėti visą pasaulį sau po kojomis – greičiausiai, šeimos bruožas – tačiau nelabai nutuokė, kaip visų akyse patapti ta galina persona, kurią matė savyje. Atsiskyrimas nuo Grace reiškė ir tai, kad gan greitai kiti džinai suuodė apie kažkokią naujokę, o tokiems paprastai egzistuoti niekas tuo metu neleido. Nepaisydama taisyklių ji įžengė į svetimą teritoriją, ko pasekoje gan greitai turėjo stoti prieš tą vietovę valdžiusio klano lyderį. Abaddon. Savo įžūlumu mergina vyrui sugebėjo padaryti įspūdį ir pelnyti vietą klane. Nuo to momento prasidėjo skausmingi mokymai. Both metaphorically and literally. Varginančios fizinės treniruotės, psichologinis smurtas, priverstinė nemiga, badavimas... Visas kokteilis, kurį Lorraine turėjo skaudžiai nuryti, norėdama tapti lygiaverte klano nare. Viskas ėjo kaip per sviestą, kol vieną naktį ji, negalėdama užmigti, neišvydo taip gerai pažįstamo veido. Tiksliau, iš pradžių tai tebuvo siluetas, slapta įsmunkantis į klano namus. Apsauga, turėjusi ‚budėti‘ jos, rodos, net nematė. Paprasčiausiai nesureagavo, lyg ji net neegzistuotų, tačiau Lorri, įsitikinusi tuo, ką matė, pasekė iš paskos. Grace. Jos mama. Casually glaudėsi Abaddon glėby. Tai atrodė kasdieniška. Įprasta. Po kelių dienų moteriai dingus, jos dukra pasekė jos pėdomis, priremdama ją ir priversdama patvirtinti jos įtarimus dėl to, kas išties buvo jos tėvas. Taip, ji buvo įskaudinta tos perilgai užsitęsusios paslapties, tačiau vien dėl to, kad jos svajonės dabar atrodė tokios įgyvendinamos, o tas bereikalingas melas tebuvo atitolinęs jų išsipildymą.
Mergina drąsiai grįžo į klaną, turėdama sąmoningumo pirmiausia pasiskelbti pačiam vyrui, o ne trimituoti savo naują titulą visam klanui. Kita vertus, gal tą padarius jos likimas būtų buvęs kiek kitoks... Abaddon stebėtinai greitai priėmė naują savo tėvišką rolę, tačiau priešingai, nei kad Lorri tikėjosi, niekas jai už tai karūnos ant galvos neuždėjo. Priešingai. Baigėsi visos treniruotės, kurių metu galvodavai, kad tau išauš paskutinioji. Baigėsi išvykos ir badavimai. Tamsiaplaukė vos ne prievarta buvo užrakinta klano būstinėje, be galimybės kažkur toli išvykti ar, tuo labiau, tą daryti vienai. Savo gyvenimą Lorraine įsivaizdavo tikrai ne taip. Iš vieno tėvo narvą į kitą? Not happening. Dar labiau įskaudinta ji pasijuto, kai nugirdo Don diskusijas su vienu iš klano narių. Vyras tarėsi su juo apie klano perėmimą, kad jis su mergina galėtų tiesiog išnykti. Lorri negalėjo patikėti nei išgirstais žodžiais, nei tuo, kad Abaddon savo noru priimtų kažkokį sėslų gyvenimą, atsiskyrus nuo visų, vien tam kad jis, Grace ir brangiausioji jų dukra galėtų vaidinti laimingą šeimą. Sekantį vakarą, mergina viso klano akyse nuskerdė potencialųjį klano lyderį, taip savotiškai mesdama iššūkį pačiam Don. Ilgalaikis narys, vyro dešnioji ranka, nukenksminta kažkokios jauniklės? Visi reikalavo kraujo. Tačiau prieš merginą pakelti rankos juk jis nebegalėjo. Lorri per prievartą buvo nutįsta į miškus, į kažkokį raganų koveną, gyvenusį po džino sparnu. Visą kelią ji rėkė apie tai, ko yra verta, koks jos tėvas bestuburis ir panašiai, vien tam, kad būtų nutildyta Abaddon žodžiais. ‘Make me think she‘s dead.‘ Jis akivaizdžiai nebenorėjo turėti su ja nieko bendro, tad po dar kelių skambių epitetų tėvui ir kelių šimtų mililitrų savo kraujo, paliktų raganoms, ji dingo iš to prakeikto miško visiems laikams.
Grįžti pas mamą Lorraine nebegalėjo. Neleido tiek ego, tiek noras likti nepriklausomai. Tad viskas, kas jai liko – nuolatinis keliavimas. Nesenstantis jos veidelis užtikrino, kad mergina negalėtų vienoje vietoje užsilikti per ilgai, tačiau to sėslumo ji niekuomet ir nenorėjo. Vis dar palaikydama gerus santykius su Grace, ji karts nuo karto kokioje nors šalyje su ja susidurdavo, tačiau savo gyvenimėlį kuriam laikui, paėmusi pavyzdį iš mamos, paskyrė vien savo malonumų tenkinimui. Jos pasąmonėje, vis dėlto, nenustojo vaidentis tas praklupdytos žmonijos vaizdas. Mergina norėjo galios ir ji buvo įsitikinusi, kad ją jai garantuotų klanas. Todėl, išgirdusi apie klano įsitvirtinimą naujame mieste ir valdžios pasikeitimą, ji patraukė būtent ten, vildamasi išsikovoti savo pirmagimės teisę valdyti visus džinus.

Gimė grynakraujų džinų šeimoje, turėjo gana plačią šeimos liniją - tačiau vis tiek buvo jauniausias iš visų. Na, bent kuriam laikui, nes Massey pavardės nešiotojus užklupo visiškai juodos dienos. Kuomet Ezra buvo vos dešimties, jų šeimą užpuolė Italijos raganų coveno studentai dėl praeities klaidų. Mažiausiasis berniukas buvo gerai paslėptas, na, o visi likę kovoti - negailestingai išskersti. Taip berniukas tapo našlaičiu ir kurį laiką nerado sau vietos po saule, kol jį atradusios raganos - nepriglaudė po savuoju sparnu. Žinoma, tai padarė ne iš geros valios, mat ateityje Ezrą matė kaip galingą ginklą prieš priešus. Realiai Ezra buvo kaip vergas, ilgą laiką lankstėsi raganiams, taip vykdydamas jų kiekvieną užgaida. Bet viskam kažkada ateina galas, todėl kuomet jautėsi pakankamai stiprus - be gailesčio išžudė visą gūžtą raganų, bei ėmė kurti savas taisykles.

Grynakraujė džinė. Dabartinė džinų lyderė. Rodos visą savo egzistenciją dedikavusi brolio gyvenimo naikinimui. Mergina nesupranta, kaip jis gali prioritetus skirti žmonijai ir išvis su tais mirtingaisiais paprastai komunikuoti. Kiekviena jo nauja pažintis ar romanas kelia tik dar didesnį atšiaurumą jam. Paprasti vaikiški pagalių į ratus kaišiojimai pavirto ilgais grandioziniais planais jam pakenkti, siekiant visiškai jį sunaikinti.Whitlock yra puiki kovotoja, nebijanti imtis jokių kraštutinumų. Turi daug pažinčių ir stengiasi praplėsti savo akiratį, bendraudama su įvairio plauko būtybėmis. Buvusi atsakinga už visą džinų armiją, dabar tapo pačia džinų lydere. Su turima galia ir atsakomybė Helena puikiai susitvarko, tačiau ar tos slaptos pažintys ir bičiuliavimaisi nebuvo tik priedanga paslapčia kuriamam artėjančiam karui?

Nuo pat gimimo džinu, vyras nemėgo būti šios rasės dalimi, nes jo svajonės buvo pernelyg žmogiškos. Corey visuomet norėjo būti susijęs su žmonėmis, galbūt kada nors tolimoje ateityje ir sukurti šeimą. Tačiau tam visuomet trukdė jo vyresnioji sesuo - Helena. Visos jo žmogiškos merginos buvo skaudžiai per šimtmečius išžudytos ne ko kito - o pačios sesers. Corey niekuomet nenorėjo pasiduoti jos pamokslams, jog žmonės ne kas kitą, o tik maistas. Šaltinis, reikalingas pragyvenimui. Jis niekuomet nesuprato, kaip jų tėvai galėjo susilaukti tokių dviejų skirtingų vaikų, kurie labai retai kuomet rasdavo kompromisą. Ištisus šimtmečius, Corey kentėjo sesers žeminimus, nors pats buvo kur kas už ją stipresnis, tik to niekuomet neparodė nei vienam iš savo gentainių. Dabar, praėjus daugiau nei keliems šimtams metų, Corey galiausiai nusprendžia grįžti į Čikagą, į miestą, kur kaip jis tikėjo, galės pradėti gyvenimą iš naujo.

Džosetės negimė nei turtingoje, nei garbingoje, nei laimingoje šeimoje. Problema nebuvo tik tai, kad merginos šeima vos galą su galu sugebėjo sudurti, bet taip pat tėvo silpnybė mažoms mergaitėms ir motinos pomėgis ignoruoti ir netikėti problemomis. Džo, prievartaujama nuo mažo amžiaus, visada jautėsi silpna, nepilnavertė mergaitė, kuri nieko nesugeba daryti viena. Bet didžiausia problema buvo ne tai, o tai, kad Džosetė jautė absoliutų prisirišimą ir priklausomybė nuo smurtaujančio tėvo. Tad visai nekeista, kad atsiradus kitai vyriškai figūrai jos gyvenime, Abaddon, mergina greitai visapusiškai atsidavė ir šitam vyriškiui. Ir nors šiam suteikus jai dovaną - pavertimą į džinę - jos silpnumas bei trapumas apsisuko 360 laipsnių ir ji tapo negailestinga, savanaudiška asmenybe, reikiamybė priklausyti nuo vyro jos gyvenime niekur nedingo. Tad pradingus jos kūrėjui, merginos gyvenimas atrodė, kad pradėjo birėti į šipulius, o šiam išdygus Čikagoje, mergina nė nežadėjo jo paleisti iš savo gyvenimo.

Ši mergina nuo pat mažumos buvo tikrų tikriausias velnias, norintis sesę išvesti iš doros kelio. Augdama lengvai atrado savo kovojimo stilių. Ilgus metus Herrera buvo dešinioji ranka džinų rasėje, kol Abaddon neatidavė visos valdžios į Helenos rankas. Šaltakraujiška ir savimi pasitikinti mergina dabartinėje klano lyderėje visuomet matė blogio gyslelę. Po ilgų pykčių su Helena, galiausiai suprato, jog ji yra artimiausia tai, ką būtų galima pavadinti šeima. Ėmė ją vertinti ir visapusiškai padėjo priimti teisingus sprendimus džinų naudai. Kuomet Helenos elgesys po kelių šimtmečių ir vėl tapo įtartinas, o ausį pasiekė naujienos, jog Abaddon ketina perimti sostą, Herrera nusprendė veikti visiems džinams už nugaros. Dabar moteris ketina susirasti žaisiukų, kuriais nusiskintų kelią į sostą ir galėtų įvesti savo diktatūrą.

A love story never ends good.
Švelnūs moters prisilietimai, karštas alsavimas gali priversti bet kurį vyrą pamesti sveiką savo protą ir atiduoti viską ką turėjęs, ir paskirti šiam žmogui visą savo gyvenimą. Iki kol nesuvokiama, kad tai tik vėjavaikiška fantazija, o romantika ir meilė yra tik žmonių išmislas – gyvenimo pasaldinimui.
Ethan Timofey Larsson – 1626 m. Anglija, Oksfordas. Gimė nepasiturinčioje žemdirbų šeimoje. Auklėjo būti doru ir sąžiningu, siekti geresnio gyvenimo bei tvirtesnės ateities. Dėja, šalyje susiklostė kitokia situacija. 1642 m. Abu Timofey tevams buvo nukirsta galva už priešinimasi ir sukilimą prieš Karoli I, pirmojo sukilimo metu. Ethan tada tebuvo 16 metų, jo gyvybė buvo išsaugota, tačiau buvo paimtas į nelaisvę. Niekas apie tai nežinojo, tačiau norint laimėti šalies karą, šalies valdovas siekė padidinti savo kariuomenės skaičių ir norėdamas užtikrinti jos kokybę, tuometiniam kariuomenės vadui buvo paliepta ruošti Anglijos jaunuolius kovai, kuri privalo baigti pergale. Tokių vaikinų kaip Larsson buvo  ne vienas, ne du, o dešimtys, skirtingose patalpose, į kurią nepatekdavo nei vienas saulės spindulys, o esanti požemiuose drėgmė apsunkindavo kvėpavimą.
Kiekvieną dieną, po kelias valandas kariai ateidavo į požemius ir kankindavo esamus jaunuolius. Mūšdavo, padurdavo – mokė iškęsti skausmą, ruošė juos būti pabaisomis. 1645 m. 3 metai skausmo ir kančios gali išvesti žmogų iš sveiko proto. Taip ir buvo. Ethan buvo vienas iš tų „sėkminguojų“, kuris iškentėjo skausmus, kankinimus bei ligas. Niekas šių vaikų neglostė ir jais nesirūpino, jų paskirtis buvo kitokia – laimėti. Stojo ginti šalies valdovą priešais šalies parlamentą. Bet Larsson buvo gudrus vaikinas, jis numatė, kad esama situacija eis tik prasčiau ir jeigu jis leisis pasroviui, jie visi mirs. Būdamas tik eilinis kariuomenėje jis perkalbėjo saviškius stoti ginti parlamento ir užbaigti šalyje nesantaika. Už šį žygdarbį Timofey buvo paskelbtas kariuomenės vadu.
1648 m. Oliveriui Kromveliui atėjus į šalies vadovus, kariuomenė vėl sukilo prieš parlamentą ir šį kartą karas truko 10 metų, bet kurį žuvo begalės žmonių, o Ethan išliko parlamentaro pusėje ir neužilgo buvo pakviestas dirbti pačiam vadovui, kur jis buvo jo dešinioji ranka.
Kritęs nuo šūvio, Larsson atsidurė pirmosios pakalbos palapinėje, kur ir sutiko tą vienintelę. Šilta ir gležna, po tokio smūgio vaikinas galvojo, kad jam vaidenasi. Tai buvo tarytum meilė iš pirmo žvilgsnio, ji buvo kaip raudona rožė, tačiau turėjo nemažai spyglių. Pirmasis – ji buvo šalies vadovo dukra. Bet juk prieš meilę nepakovosi. Susitikinėdavo naktimis ir savo romantines, gležnas akimirkas laikydavo paslaptimi.
1658 m. Vadovo dukra buvo nužudyta, ji mirė Ethan rankose, Kromvelis priėmė Larsson elgesį kaip išdavystę, už tai, kad buvo su jo dukra, ir liepė savo kariams jį pribaigti. Leisgyvis gulėdamas ant žemės jis pamatė tamsų žmogaus siluetą. Tai buvo Abaddon – džinų pradininkas, kuris turbūt tuomet pamatė Larsson potencialą, o gal tiesiog norėjo pats pasismaginti, jis sudavė vaikinui nematyto eleksyro ir tada viskas apsivertė. Skausmas vėrė visą kūną, kuris greitai keitėsi, ir atrodė, kad pats vyras galėjo tai jausti, kad net smulkiausios molekulės jo kūne pakeičia savo struktūrą. Ethan tapo džinu, Abaddon padejėju.
100 metų Larsson tarnavo džinų pradininkui, galiausiai jį daėdė ir pradėjo nebepaklusti vadovo pareiškimams, pradėjo maištauti, žudyti, gal tai buvo tiesiog psicologinių traumų pasekmės, bet jis net bandė nusižudyti bandydamas išgerti vilkolakio kraujo.  Išgėręs vilkolakio kraujo jis sustingo, jautėsi tarytum siela paliko kūną. Su tuo kraujo lašu išnyko Ethan bet koks likęs žmogiškumas. Dėl pažinties iš arčiau su mirtimi Larsson bandė pasipriešinti džinų pradininkui, tačiau jai buvo neįmanoma laimėti, dėl to, jis pabėgo.

Narkotikų prekeivis. Ward šeima nuo senų senovės garsėjo kaip įtakinga bendruomenės dalis, Gabriel senelis buvo vienas iš garsiausių narkotikų prekeivių Amerikoje, todėl nenuostabu jog kaip ir tėvas, Gabriel pasekė jo pėdomis. Turėdami daug daugiau galių nei įprasti žmonės Ward šeima galėjo be jokio vargo susitvarkyti su tam tikromis "kliūtimis" kurios stojo jiems skersai kelio. Vos sulaukęs penkiolikos metų Andrew pradėjo suktis šeimos versle, pardavinėjo įvairiausius narkotikus garsiems miesto asmenims, tai pat ir paprastiems mirtingiesiems kurie taip įsiveldavo į narkotikų liūną jog negalėdavo iš jo išbristi. O tokiais žmonėmis Gabriel mokėjo puikiai manipuliuoti, jie to nesuvokdami jam prižadėdavo pačių netikėčiausių ir bjauriausių dalykų, kad tik gautų dar vieną dozę. Dabar, praėjus daugybei metų džinas galėjo didžiuotis milijonine suma banko sąskaitoje bei ištikimais klientais kurie nestokoja pinigų už norimą priemonę. Turėdamas viską ko trokšta Andrew neketina sustoti ir stengiasi įvykdyti dar vieną savo planą - Evanstoną paversti puikiu tranzito miestu narkotikams gabenti.

Michael gyveno pavydėtinai gerą gyvenimą. Turtinga šeima, kurios verslas Amerikoje gyvavo jau ne pirmą kartą, žinoma pavardė ir dailus veidelis. Visi šie dalykai užtikrino, kad visas vaikino gyvenimas būtų rožėmis klotas. Harvardo universitete jam jau buvo rezervuota vieta, tačiau Čikagoje augusiam vaikinui turtų buvo negana. Idealus gyvenimas labai greitai pasidarė letargiškas ir nuobodus. Kuo toliau, tuo labiau jis troško sunaikinti viską, ką kiti laikė idealiais. Savo veidelį dažnai darkė muštynių randais. Kukliomis gražuolėmis manipuliuodavo tol, kol jos atsidurdavo psichiatrinėje arba šešios pėdos po žeme. Viską dangstydavo neišsenkančiais šeimos pinigais, taip niekada ir neįkliūdamas už savo nuodėmes. O jų netrūko... Nuo priverstinų abortų ir įvarytų priklausomybių narkotikams, iki žmogžudysčių. Tačiau to Michael neužteko, jis norėjo vis daugiau ir daugiau.
Būtent šiame etape jis įsibėgo į Abaddon. Džiną sužavėjo vaikino sadizmas, tad jis jį pavertė vienu iš savų. Michael buvo ne tiek susidomėjęs klanu, kiek pačia džiniška prigimtimi, kurią jam atvėrė vyras. Matė jo įtaigos galią, sugebančią priversti tuzinus kristi negyvais ir troško to sau. Todėl kantriai vykdė kiekvieną vyro nurodyma tapdamas jam vos ne sūnumi. Jie sutarė puikiai ir, nors Abaddon buvo atpratęs nuo neracionalaus skerdimo, Michael labai sėkmingai jame vėl žadino tą sadizmą, siekdamas sužinoti ką dar tokio jis sugeba. Jis buvo išvykęs iš miesto, kai sužinojo apie Abaddon pasitraukimą iš klano, tad tuoj pat pasitraukė ir pats. Dabar tai jo šansas šį vyrą visiškai išnaudoti savoms barbariškoms užgaidoms.

Tikriausiai kiekvienas yra girdėjęs tą populiariąją Biblijos istoriją, kurioje Nojus, palieptas Dievo, pasistatė arką-laivą, su labai kilniu tikslu - išgelbėti žmones ir gyvūnus nuo tvano. Marcus gyvenimo istorija buvo ganėtinai panaši, gal tik labiau paturbinta.. čia priklauso nuo to, iš kurios pusės į tai pažvelgsi.
1594 metais Marcus'as nusprendė pradėti naują gyvenimą, susigalvoti sau naują tapatybę, susikurti naują istoriją.. kadangi reikėjo nuo kažko pradėti, visų pirma jis nusprendė palikti savo mylimąją Angliją. Neilgai trukus, gal labiau po poros dienų, vyras jau sėdėjo viename iš galeonų ir stebėjo jūroje tolstančią Angliją. Viskas galbūt ir būtų buvę gerai, bet laivu Seth'as plaukė visiškoje baimėje, o ta baimė buvo tikrai atsiradusi ne dėl to, kad jis bijojo plačiausiųjų vandenų. Galeone, kuriame plaukė Montero, kiekvieną dieną, vienas po kito ėmė mirti keleiviai, laivo įgula juos rasdavo savo kambariuose, paskendusius savo pačių kraujo klanuose. Buvo bandyta raminti žmones nurašant viską ant paslaptingo žvėries.. bet čia ir kvailam buvo aišku, kad į visą tai įsisuko kažkas kitas.. paslaptingas žudikas? Iš kur laive galėjo atsirasti žvėris? Jei toks ir būtų atsiradęs, tai jis jau seniausiai būtų buvęs surastas ir nugalabytas su kokiu nors vinimis apsmaigstytu pagaliu. Deja.
Vieną vakarą Marcus atsikėlė kraujo klane. Kūno neskaudėjo, odos nemargino žaizdos. Kraujo buvo visur - ant jo, lovoje, ant žemės. Bet kieno kraujas tai buvo? Tikrai ne jo.. juk jis nesužeistas. Vienintelė problema buvo ta, kad jis jautė beprotišką alkį. Kam? Net pats nesuprato, nepadėjo nei maistas, nei vanduo, nei alkoholis, kuris turėtų gelbėti nuo visko. Galiausiai vyras prarado savitvardą, jo smegenys visiškai atsijungė. Kai šis atsipeikėjo, visas laivas skendėjo kraujuose. Laive nebebuvo nė gyvos dvasios. Kas galėjo taip pasielgti? Kodėl jis vienintelis liko gyvas? Kuo jis išskirtinis?
Ilgai laukti neteko, kol Seth'as suprato, kad jis buvo visų šių įvykių kaltininkas. Bet tuomet kilo klausimas: kas šitaip pasielgė su juo? Kas jį pasmerkė tokioms kančioms? Deja, to atsakymo į šį klausimą sužinoti nepavyko. Vyras, dabar jau džinas, ėmė savęs dėl to nekęsti, nekęsti to, kuo jis tapo. Bet bėgti nuo to negalėjo.. nors. Nusprendė Marcus'as visą savo likusį gyvenimą praleisti vandenyne. Taip, taip, vandenyne. Vyras nebuvo kvailas, žinojo, kad norint pragyventi jam reikia maitintis, dėl to jis ėmė pulti laivus. Žudyti tų laivų įgulą ir jos keleivius. Laikui bėgant vyras persikėlė į vietą, kuri dabar vadinama Bermudų trikampiu. Net dabar jo dėka ten sklando folkloriniai mitai, apie tai, kokia ta vieta prakeikta, nes ten dingsta laivai, iš ten niekas negrįžta gyvas.. deja, taip buvo dėl to, nes šalia trynėsi Montero. O palaipsniui sukurtas mitas padėjo pritraukti daugiau žmonių į šias koordinates, kas leido vyrui visuomet išlikti sočiu.
Laikui bėgant vyrui toks gyvenimas nusibodo.. juk jis jūroje prabuvo.. kiek? 300 metų? o gal 400 metų? Norėjo jis sugrįžti į civilizaciją. Būtent tai ir padarė. Normalioje civilizacijoje vyras gyvena jau dešimt metų, nors tiesa sakant priprasti prie jo jam buvo itin sunku. Kažkurią dieną Marcus'as pamatė, kad laidojimo namai yra parduodami, jo galvoje kilo beprotiška idėja, dėl to jis nusipirko šias patalpas iš pinigų, kuriuos pavogė iš laivais keliavusių žmonių. Kokia idėja jam kilo? Labai paprasta.. tiekti kraują ir kraujo plazmą Čikagos bei Evanstono mistinėms būtybėms.
Visų pirmą.. tą planą reikėjo įgyvendinti. Pasitaikius tinkamai progai džinas jau trynėsi viename iš prabangiausių Čikagos vakarėlių, kuriame ir turėjo sudaryti šią sutartį. Tik vakaras nebuvo toks, kokio jisai tikėjosi.. mat ten jis sutiko džinę, kuri jį pavertė. Helena Luna Whitlock. Pasirodo, kad Marcus'as buvo pirmasis jos kūrinys, pirmasis žmogus, kurį ji pavertė. Panašu, kad jis už tai turėtų jaustis jai dėkingas, bet deja. Ji jį paliko vieną.. jam vienam teko susipažinti su naujuoju savo pasauliu, pažinti savo kūną ir save patį iš naujo. Juk virsmas niekam nebūna lengvas.. ai, tiesa, sutartį vyrui sudaryti pavyko, dėl to dabar šis labai patogiai gyvena, kadangi pačiam nereikia rūpintis dėl maitinimosi, o už tai ir pinigų dar gauna.
O dabar.. na, dabar Montero suprato, kad atėjo laikas atkeršyti savo kūrėjai. Už tai ką ji su juo padarė, už tai, kad paliko jį likimo valioje. Nežino, kaip jis tai padarys, bet žino tai, kad kažkuomet tikrai atkeršys, nesvarbu, kad jam visą tai gali kainuoti savo paties gyvybę.