Namas

Leonardui dar nebuvo tekę atsidurti tokioje situacijoje, o tuo labiau gelbėtojo vaidmenyje. Nelaikė savęs nei geru, nei blogu žmogumi. Apskritai savo moralės kompaso nekvestionavo. Jo šeimoje nebuvo būdinga kalbėtis apie savo jausmus, vidinius išgyvenimus ar kitus itin komplikuotus dalykus, kurių Leo baidėsi jau nuo mažens. Traumos, atsiradusios būtent dėl tėvų vidinių emocijų stygiaus, suformavo jo tokį arogantišką ir egocentrišką charakterį. Manydamas, jog tokiomis savimeilės sienomis, sugebės save apsaugoti nuo įvairiausių įsibrovėlių, kurie galėtų suteršti jo visą ir taip žaizdomis nusėtą širdį. Alissa buvo visiška priešingybė vyrui, todėl daug dalykų Wagneriui reikėjo improvizuoti, jog sugebėtų išlikti savo paties sugalvotoje rolėje ir vis dar galėtų tęsi pradėtą darbą. Galbūt net nebūtų šio įvykio šitaip asmeniškai priėmęs, jei ne Vassilievos būsena, kuri atsispindėjo skausmu ir širdgėla. Matydamas ją tokią, Leo negalėjo paprasčiausiai paprašyti savo vairuotojo, jog parvežtų merginą namo ir paliktų ją ten, kur jai saugiausia ir jaukiausia. Jis privalėjo užglaistyti visas padarytas žaizdas, jei ir toliau norėjo matytis su moterimi. Nekaltino savęs dėl to, kas įvyko, tačiau galėjo viską apgalvoti kiek kruopščiau, jog išvengtų tokios tragedijos. Leo nebuvo empatiškas žmogus. Na, bent jau taip manė visą šį laiką, tačiau matyti iki raudonumo paraudusios moters akis jam nebuvo malonu. Saugiai palydėjęs ją iki mašinos, įsėdo paskui ir pats, likęs tik su marškiniais, nesijausdamas žvarbiai. Kaip tik visas alkoholis, kurį spėjo suvartoti renginyje, gerokai sušildė vidų. Suvadovavęs visai savo komandai, iškart pasirūpino Alissa, suteikiant jai įvairiausių procedūrų ir daiktų, jog kelionė į Wagner namus būtų kuo malonesnė. Merginai prabilus, tamsiaplaukis tik po jos žodžių kilstelėjo savo žvilgsnį į šios išsigandusias akis.
- Smagu girdėti, jog mane laikai tokiu įtakingu, tačiau net ir aš neturiu tokios jėgos ir galios, jog nuversčiau jį nuo savo sosto. Turiu nemažai įtakingų žmonių, kurie man dirba, tačiau vargu ar jų visų užtektų, jog šis idiotas atsisėstų į kalėjimą. O be to, teismai kainuotų milijonus, jei galiausiai jis sugebėtų juos laimėti.- pasidalinęs savo mintimis su tamsiaplauke, tyliai ir ironiškai susijuokė, išsitraukdamas paauksuotą dėžutę iš palto kišenės, kurioje laikydavo savo cigaretes. Atkišęs merginai, nebyliai pasiūlė ir vieną įsidėjo sau tarp lūpų. Pravėręs šiek tiek savo pusės langą, užsirūkė, jausdamas norą, kažką turėti rankoje, jog per daug neišduotų savo erzelio, kuris tampė jo kūną nuo pat minutės, kai įsiveržė į tą patalpą. Moters žodžiai privertė vaikiną susimąstyti. Jis iš tiesų svarstė jos pasiūlymą, bandydamas išmąstyti jam palankiausią būdą tai padaryti. Apmąstė, kaip legaliai būtų galima viską pradėti, apeinant įstatymus ir nenusisvilinant sau pasturgalio. Nervingai įtraukęs dar keletą dūmų, pasuko galvą į Eleną. – Supranti į kokią padėtį mane pastatai? Norėdamas prafiltruoti tokio mąsto renginius nuo tokių vyrų kaip Woodstock‘as, prarasiu net ir savo pačius ilgamečius klientus ir kolegas. Nesigilinu, kokiais jie nešvariais darbeliais užsiima savo laisvu laiku, tačiau jie puikūs darbo partneriai.- paatviravo, tarp pirštų suspausdamas cigaretę ir liežuvio galiuku brūkštelėdamas per apatinę lūpą. – Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.- galiausiai sutiko, reziumuodamas, bei užtęstai atsidusdamas. Jei tai reikš ilgalaikį Alissos prisirišimą prie Leonardo, jis galėtų iš to teigiamai pasipelnyti, jei sužais protingai kortomis.
Mašinai sustojus prie prabangaus Leonardo namo, išlipo iš jo, leidžiant savo asistentams pasirūpinti Alissa ir parodyti ne tik jai kambarį, bet ir pasirūpinti jos žaizdomis, naujais rūbais, vakariene ir medikamentais. Per tą laiką Damian nukeliavo į savo miegamąjį, pirmiausiai iš baro išsitraukdamas ilgai brandintą beveik septynis šimtus dolerių kainuojantį butelaitį, kuriuo papildė savo taurę ir išmaukė vienu mauku. Reikėjo kažkaip numalšinti visą įtampą. Į savo namus dar nebuvo taip arti dar nebuvo įsileidęs jokios dailiosios lyties atstovės. Pasilinksminimai su merginomis dažniausiai užsibaigdavo viename iš Leonardo būstų, kurių jis turėjo apstu. Nemėgo kažką įsileisti į savo asmeninę erdvę, todėl namai jam buvo šventa vieta. Galėjo Alissą nuvežti tiesiog į vieną jam priklausančių butų, palikdama ją su savo asistentais, tačiau suabejojo ar tai itin padarytų gerą įspūdį apie jį. Juk moterims patinka rūpestis. Kriauklėje apsiprausęs veidą šaltu vandeniu, atsisegė kelias marškinių sagas, galėdamas ir vėl normaliai kvėpuoti, nesuvaržytas rūbų. Informuotas asistentų, jog Alissa baigė su savo visomis procedūromis ir Leonardo papildė savo taurę gėrimo ir įpylė jo į naują taurę. Abi paėmęs viena ranka, nusileido laiptais žemyn, sutikdamas klaidžiojančia merginą.
- 1894-ųjų The Card Players.- mostelėjo ranka į vieną iš prabangiausių pasaulyje paveikslų, kuris puikavosi Wagner svetainėje. Ištiesęs taurę su viskiu merginai, nužvelgė ją treninguose ir turėjo pripažinti, jog dar gyvenime nebuvo pagalvojęs, kaip turėtų vienuolė atrodyti sportiniuose Nike drabužiuose. Tačiau Alissai tiko viskas. – Ar gerai tavimi pasirūpino mano komanda? Pasakiau jiems, jog tau pasiūlytų viską, ko gali prireikti, tačiau jei jie kažką užmiršo, gali pasakyti man.- nužvelgė jos kiek labiau ramesnį ir atsipalaidavusį veidą ir žvilgsniu mostelėjo į virtuvę. – Tikiuosi, jog bent kažkiek pavalgei? Domenico paruoštas maistas yra velniškai skanus.- vyptelėjo, šį kartą padoriai gurkštelėdamas. – Ar tau dar reikės kokios nors pagalbos ar kažko nakčiai? Kitu atveju, pasakysiu savo asistentams, jog jau gali važiuoti namo. Dažniausiai jie atvyksta tik ryte, namuose lieku vienas.

Alissa niekada nebuvo buvusi tokiuose namuose. Tokio dydžio, tokios prabangos, su tokiu aptarnavimu. Žinojo, kad žmonės taip gyvena – nebuvo kvaila. Tačiau nemanė, kad prie tokio gyvenimo nors mažuoju piršteliu galėtų prisiliesti. Tačiau kai pėdos nusileido ant šildomų vonios kambario grindų, o vėliau nugrimzdo į kailinį kilimą prie veidrodžio, kai pirštai pajautė švelnutėlę prabangių rankšluosčių medžiagą, o vėliau ir marmurą, iš kurio buvo išlietas visas vonios spintelių paviršius, moteris suvokė, kad egzistuoja tiek daug visko Leo gyvenime, kas jam buvo kasdienybė, o jai – absoliuti nuostaba. Negalėjo suvokti, kad žmonės gyvena ŠITAIP, tačiau suprato, kad nežino dar šitiek daug. Todėl norėjo sužinoti daugiau. Visuomet buvo smalsi, kiek tik save prisiminė. Per smalsi – tą kasdien jai sakydavo vyresnioji, o ir kunigas. Jie primindavo, kas nutinka smalsiausiems, o ir kaip jie būna nubaudžiami, tačiau kas kartą vis tiek rasdavo mergaitę, vėliau merginą, dar vėliau – moterį, įsisukusią į aplinkybes, kurios reiškė tik viena – ji ir vėl paslydo. Tačiau nesigailėjo, bent jau dažniausiai. Ir visgi, šį kartą smalsumas ją nuvedė ne tik pas akivaizdžiai milijonierių (bent jau Vassilievos akyse), bet ir pas vyrą, kuris galbūt galėjo jai padėti. Ar jie gali būti naudingi vienas kitam?
Klaidžiodama po kambarius, Alissa dairėsi smalsiai, tačiau baimingai. Atsargiai dėliodama kojas, tarsi bijodama ištepti prabangius kilimus ar parketą, plyteles ar marmurą, tamsioje prieblandoje tyrinėjo kambarių ir baldų formas, prikandusi lūpą, tarsi bijodama net kvėptelėti ant kažko, ko niekada gyvenime negalėtų įpirkti. Išgirdusi žingsnius, nejučiomis krūptelėjusi, apglėbė save rankomis ir pažvelgė per petį į namų šeimininką, pagauta spoksanti į vieną jo turimų meno kūrinių.
- Buvau mačiusi tik reprodukcijas, knygose. Jis... Ar tu mėgsti meną? – pasidomėjo dusliu, tyliu balsu, vis dar negalėdama kalbėti garsiau, tačiau žinodama, kad nepaisant aplinkybių vis tiek kalbėtų apie meną būtent taip – pagarbiai tyliai. – Aš šiek tiek tapau. Kai man leidžiama. Ir kai... Na, žinai, kai tam lieka laiko. Mokau vaikus dailės, mokykloje. Dailės istorijos, meno istorijos. Taip pat turiu būrelį, kuriame lipdome iš molio, gipso. Vaikams patinka. Ir tai... Žinai, atpalaiduoja. Yra moksliškai įrodyta, kad bet koks darbas su menu ir pirštais, padeda išgyventi psichologines traumas. Bet aš... Atleisk. Neabejoju, kad tu visus šitus dalykus jau ir taip žinojai. Neabejoju, kad apie mane liepei pasidomėti, prieš kur nors kviesdamas. Tikriausiai kaip per filmus turi visą papkę, kurioje sąvaržėle prisegta mano nuotrauka prie bylos, kurią vartei sėdėdamas prie stalo, ant sukamosios kėdės, rūkydamas kokį cigarą? – tyliai nusijuokė, bandydama prasklaidyti įtampą. Tikriausiai tik savo pačios, bet kas kitas ja pasirūpins? Tik dabar prisiminusi, kad vaizdas veidrodyje buvo toks gąsdinantis, moteris staigiai, lyg pagaliau būtų prisiminusi tinkamas manieras, nunardino galvą, šlapiais plaukais pridengdama veidą. Nieko tokio, ko vyras nebūtų matęs anksčiau, bet neabejojo, kad vis tiek nemalonu. Jis atrodė mėgstantis estetiką. Bent jau taip sprendė iš jo namų. – Taip, jie visi... Jie visi nuostabūs. Ir tokie malonūs. Padėkok nuo manęs Antoniai ir Jelenai. Taip švelniai manimi pasirūpino. Ir aišku, tegu važiuoja namo. Jau taip vėlu. – susigriebė, ištiesdama ranką į taurę veikiau iš mandagumo, nei planuodama gerti. O ir dėl to, kad nuoširdžiai neturėjo kur dėti rankų.
- Ne, nevalgiau. Aš ką tik atėjau. Klaidžiojau tavo namo labirintuose, kol pasiekiau kambarį, kuris maniau, kad bus tinkamas man užeiti. Nenorėjau... Na žinai, be leidimo įsiveržti į tavo erdvę. Nors tikriausiai ir taip tą padariau, tiesa? – atsiduso, gurkštelėjusi gėrimo net nesusimąsčiusi, tiesiog todėl, kad kažkuo užimtų protą ir rankas. Pajutusi, kaip stiprus gėrimas nudegino gerklę, sukosėjo ir užsidengė delnu burną, tyliai nusijuokdama. – Aš.. Atleisk. Nesu gėrusi nieko panašaus. – prisipažino. Žiūrėdama į prabangų gėrimą, kuris net kvepėjo ypatingai, gūžtelėjo pečiais. – Tikriausiai manai, kad aš apgailėtina, tiesa? Trisdešimtmetė moteris, neragavusi.. Viskio? – prisimerkė, labai tikėdamasi, kad pataikė. Nors nebūtų atskyrusi viskio nuo romo, burbono, konjako ar brendžio. Galiausiai prisėdusi prie stalo, nukrauto įvairiu maistu, pasisuko į Leo. Laukė, kol prisės ir jis. Neketino valgyti viena. – Kai jaudinuosi, valgau. Nuo vaikystės. Ar pavalgysi kartu su manim? Neatrodo, kad ir tu šiandien tam turėjai laiko. – pastebėjo, tik susigriebė, kad galbūt vyro užuominą apie darbuotojų paleidimą buvo ženklas atsitraukti ir jai. – Bet jei nori, jei esi pavargęs.. Na žinai, neprivalai su manimi būti. Gali eiti ilsėtis. Bent jau žinai, kad nieko nepavogsiu. – šyptelėjo, o pasiėmusi šviežiai iškeptą kruasaną, atsargiai jį prapjovė, įdėdama riekelę itališko kumpio, pelėsinio sūrio, plonai pjaustytų figų. Elgėsi tarsi žinodama, ką ir kaip derinti, net jei pusės dalykų ir nebuvo net akyse regėjusi. Galiausiai pabėrė šiek tiek rukolos. – Sakei, kad pažiūrėsi, ką gali padaryti. Ar tai reiškia, kad man padėsi? Ar tai irgi turi savo kainą? – išrietė antakį, tik dabar pajautusi, kad tai daryti skausminga. Gurkštelėjusi viskio, nes tai buvo vienintelis gėrimas šalimais, kostelėjo, bet nebe taip skausmingai. Atsikando kruasano. – Ar tavo mergina ar žmona nieko prieš, kad aš čia? Kad leidai su manimi vakarą? Ar... Vaikinas? Vyras? – prisimerkė, spėliodama į abi puses. Nebūtų jo smerkusi jokiu atveju. Nesijautė tam turinti teisę. O ir nenorėjo daryti išankstinių išvadų.

Savo namuose Leonardo jausdavosi geriausiai. Nereikėdavo nei kažkokių kaukių dėtis, nei su kitais bendrauti, o ir visi asistentai šokinėdavo pagal jo dūdelę, užtekdavo tik ranka pamosikuoti ir viskas jam būdavo patiekta ant auksinės lėkštutės. Kaip ir nuo pat mažens. Mama išlepinusi savo mažąjį Leo iki tokio lygio, jog negalėdavo valgyti maisto, jei papuošimas būdavo nepadarytas tinkamu kampu ar nupiešta kiek kreiviau nei turėtų būti. Prie Wagner charakterio jam dirbami žmonės jau buvo pripratę. Jie žinojo ir pažinojo jį. Pusę iš jų buvo tie, su kurias vaikinas užaugo, tad puikiai žinojo tiek jo silpnybes, tiek jo stiprybes. Todėl jam namuose nereikėjo nieko daugiau. Rytais būdavo parūpintas maistas, stilistė pasirūpindavo jo apranga, jam išvykus tarnaitės sutvarkydavo visą namą, bei paruošdavo vakarienę. Jam grįžus jis persimesdavo žodžiais su keliais iš jų ir eidavo tvarkyti savo reikalų. Tad nieko kito jam ir negalėjo trūkti. Buvo daug skylių jo viduje, kaip ir kiekviename žmoguje, tačiau į jas Leo per daug nekreipė dėmesio. Skylės su laiku didėjo, platėjo, bet jis jas užkimšdavo savais būdais. Šlamančiai, prabangūs vakarėliai, greitos mašinos, jachtos, alkoholis, merginos, antikvariniai daiktai, narkotikai, kovos. Dievaži, tų būdų buvo tiek daug, jog jei vienas atsibosdavo – iškart imdavosi kito ir tame bėdos nematydavo.
- Jei esu turtingas žmogus, nereiškia, jog savo namuose laikau meno kūrinius, vertus milijonų tik tam, jog pasirodyčiau prieš kitus. Aš turiu interesų, Alissa. Nežinau, kokiame pasaulyje tu gyveni, bet akivaizdu, jog ilgą laiką po akmeniu.- vyptelėjo, nužvelgdamas merginą, bei pridėjęs stiklinę prie lūpų, jos gurkštelėdamas. Damian nesidomėjo visu menu. Jam patiko tik tam tikros atšakos, į kurias jis žadėdavo investuoti savo pinigus. Visa kita jam buvo tiesiog šlamštas, kurio negalėjo suprasti. O ir nenorėjo.  Tolimesnius Vassilievos žodžius dalinai praleido pro ausis, kai tik išgirdo, jog dirba su vaikais. Kaip neapkentė tų išperų...O tuo labiau darbo su jais, todėl net nesivargino kažką pakomentuoti ties šia tema, išlikdamas mandagus, jog neleptelėjo kažką aštresnio vaikų temos link. Mintyse pasiplojo sau, jog eilinį kartą neįžeidė kito žmogaus ir supratingai linktelėjo kelis kartus. – Tai ko iškart nesakei, jog jums vienuolyne reikia molbertų, tapymo priemonių ir visų kitų dalykų? Mano mama bendradarbiauja su daug meno galerijų, todėl neabejoju, jog prie visko galėtų prisidėti ir ji.- šyptelėjo, susikišdamas vieną ranką į kelnių kišenę. – Pasidomėjau tavimi?- garsiai susijuokė. – Nežinau, ko jus ten bažnyčioj moko, bet akivaizdu, jog pigių filmų scenarijų estetikos,- prunkštelėjo, nukeliaudamas per visą svetainę ir sustodamas prie baro. Išsitraukęs iš kitos namo pusės tą patį, tik pusiau nugertą prabangų viskį, šliūkštelėjo sau į taurę, atsisukdamas Alissos link.
- Leisk, pagelbėsiu.- keliais žingsniais sumažinęs atstumą tarp judviejų, paėmė iš merginos taurę ir nukeliavęs prie baro, įdėjo į ją porą ledukų, bei laimo griežinėlį. Gražinęs atgal Alissai, nužvelgė jos veidą. – Turėtų būti šiek tiek geriau. Bet jei nori kokios arbatos, kavos, prosecco ar kokio šampano, tai galiu padaryti. Tau nebūtina vaidinti, jog mėgsti viskį.- šyptelėjo, pašnairuodamas į stiklinę ir jos vis dar nuo įtampos virpančius pirštus. Lėtu žingsniu nukeliavęs į virtuvę, stebėjo, kokiu godžiu žvilgsniu Vassilieva taikosi į šviežiai paruoštą maistą. Pats nelabai turėjo alkio, o ir buvo pratęs nueiti su tuščiu skrandžiu miegoti, norint, jog atrodytų daug raumeningesnis ir patrauklesnis kitą rytą. – Nežinau, aš nelabai alkanas. Bet valgyk tu. Vis tiek viskas keliaus į šiukšlinę, ką paliksi.- truktelėjo pečiais, net nesuvokdamas, jog tai galėtų būti bėda ar minusas. Buvo pasiturintis žmogus, todėl nesuko galvos, kiek daug kitiems ir gamtai galėjo gero padaryti, nešvaistydamas visko taip į šiukšlinę. Atsigėręs dar kelis gurkšnius, juto kaip kūnas iš lėto pradeda atsipalaiduoti, o ir mintys ne taip įkyriai lenda į galvą. Pagriebęs tai porą riešutų, krekerių ir vynuogių, galiausiai užsitepė ant bruschettos raudonųjų ikrų, suvalgydamas juos lėtai, net negalvojant nepamiršdamas mamos į kraują įdiegto etiketo. – Vis vien einu vėlai miegoti, tai netrukdai. Kitu atveju nebūčiau pasisiūlęs važiuoti pas mane į namus.- pabaigęs kramtyti sumuštinuką, pakėlė akis į Alissą, kuri iš paskutiniųjų stengėsi palaikyti kokią nors temą, jog nereikėtų tylėti tyloje. – Darbo reikalus aptarsime rytoj. Tau reikia poilsio.- griežtai žemu balsu nukirto, sustabdydamas moterį nuo bet kokių kitų planavimų. Tai buvo pačio Leonardo darbas, o ir jis nebuvo koks žvėris, jog po tokio įvykio, išgręžtų moterį iki paskutinio lašo. – Ir tau nereikia man užkalbėti dantį. Jei nori tiesiog poilsio – galiu palydėti tave į kambarį. Tau nereikia bandyti man įtikti, bijodama, jog prarasi finansavimą bažnyčiai. Pasirūpink savimi, gerai? Nesu ekspertas, psichologas ar kažkas panašaus, todėl jei tau reikės kokios nors pagalbos, galiu nukreipti į gerus pažįstamus.- pusiau lūpų šyptelėjo, susitepdamas sau dar vieną ikrų sumuštinį, nesusimąstydamas, kaip šaltai galėjo jo žodžiai skambėti. Leonardo nebuvo pratęs apgalvoti, ką jis kalba. Jis visuomet tėkšdavo tai, ką galvodavo. Vieni ji nekęsdavo už tai, o kiti – dievindavo. Tad šis vakaras nė kiek nuo to nesiskyrė. Tačiau paskutinysis klausimas privertė Wagner juoką nuaidėti per visus namus. – Visų pirmiausia – kas priverčia tave galvoti, jog turiu žmoną? Manau, jei tokia egzistuotų, jos portretą ant sienos būtum pamačiusi vos tik įžengusi į namus. O visų antrą – tai, ką darau aš, yra tik mano reikalas. Bet jei tai subtilus būdas paklausti, ar aš užimtas, tad atsakymas į tavo klausimą yra – ne.- pamerkė merginai akį, visą maistą nuskalaudamas prabangiu viskiu ir pasitaisydamas savo šukuosena, kuri po tiek nervinimosi prarado visą savo magiją.

Alissa visuomet buvo jautri. Empatiška. Negalėjo būti kitokia, dirbdama su vaikais. Negalėjo būti kitokia, dirbdama su žmonėmis. Ir savimi. Žinojo, kad jaučia žmones kiek kitaip, nei kad visi kiti – truputį giliau, truputį labiau, truputį stipriau. Negalėjo būti be jų, nemokėjo gyventi viena. Galbūt todėl taip traukė bendruomenė, kurią vienintelę ir jautėsi pažįstanti? O gal gyvenimas draugijoje, įskiepytas keliaujančiame cirke pritapusių tėvų, jau buvo jos kraujyje anksčiau, nei ji išvydo dienos šviesą? Nežinojo, bet ir nesiėmė apie tai per daug galvoti. Tačiau matė tai, kad Leonardo jos draugija neatrodo nei įdomi, nei maloni. Nieko keisto, kad moteris jautėsi lyg šuniui penkta koja – kam ji čia iš viso ėjo? Tikriausiai būtų buvę protinga tiesiog apsimesti baisiai pavargusia ir eiti vartytis nuo šono ant šono svetimoje lovoje. Tačiau tai atrodė nemandagu, o ir pagalvojus, kad visas tas ant stalo sudėtas maistas bus išmestas, Alissos skrandis persisuko, veide įsižiebė su niekuo nesumaišomas gailesčio ir apgailestavimo mišinys. Ne, negalėjo to leisti. Išmesti visa tai? Kažkoks siaubas.
- Aš nesakau, kad neturi interesų. Kaip ir nesakau, kad esu mačiusi labai daug filmų. Bet akivaizdu, kad esi stereotipinis, nemanai? Laiką leidi nesirūpindamas niekuo, o jei rūpiniesi, tai tik dėl to, kad jautiesi įpareigotas, nes pats kažko nori atgal. Ką jau kalbėt apie tai, kad gyveni tokiame name su dešimtimis žmonių, kurie tik ir vykdo kiekvieną tavo norą, o ir kaip tipinis turtuolis esi apsistatęs sienomis ir prabanga, geri seną brangų viskį, per daug pergyveni dėl savo reputacijos, nesakai ką galvoji iš tikrųjų ir gerus dalykus darai tik tada, kai tai naudinga tau pačiam. Ir kokie tavo interesai? Tie, nestereotipiniai? Turbūt neužsiimi dekupažu ir nekolekcionuoji porcelianinių drambliukų, ką? Mėgsti... Ką? Greitas mašinas? Gerą alkoholį, gražias moteris? Prabangą? Meną, kai jis – įvertintas ir vertingas, nes šimtai rimtų dėdžių taip pasakė? Hm, leisk spėti... Gerą maistą, bet tik gurmanišką. Kokį nors sportą. Abejoju, ar komandinį. Tenisą? Turbūt tiki, kad tavo teisė – nešiotis ginklą. Gal juos kolekcionuoji, senovinius? – pabėrė spėjimų tiradą, kreivai šypsodamasi, į sakinių tarpus vis atsikąsdama po gabalėlį ir sukramtydama greitai, laisva ranka dar ir suteikiant savo kalbai gyvumo. – Vienuolyne mums nereikia šių dalykų, taip nesakiau, nes tai – netiesa. Mums jų reikia mokykloje. Negalėčiau priimti dovanos sau. Bet jei tavo mama paaukotų mokyklai, negaliu sakyti, kad vienos ar kitos drobės nepanaudočiau ant jos piešdama pati. Pamokų metu, arba į tarpus tarp jų. – užtilo, pagavusi save pačiu laiku. Neabejojo, kad Wagneriui visai neįdomu. Nuleido galvą, jam šaipantis. Priminė sau, kad turi su juo praleisti visą naktį. Kas nutiks, jeigu susipyks? Kur eis, jeigu ją išvarys? Net nežinojo kur jos rankinė, o joje esančių pinigų nebūtų pakakę taksi. O kur čia artimiausia metro stotelė?
- Aš nevaidinu, kad mėgstu viskį. Pasakiau tau, kad nesu jo ragavusi. Bet aš – svečias. Ir aš... Nieko prieš. Tikriausiai šitas man padės užmigti geriau, nei šampanas ar vanduo. Ačiū. – atsiduso. Pagalvojusi, mąsliai kramtydama kruasaną, papurtė galvą. – Neišmesk visko. Šitu maistu galėtum pamaitinti visus, kurie ryt ateis vakarienės į bažnyčią. Tiesiog.. Palik čia ir aš išsinešiu. Jeigu vis tiek neketini valgyti pats. Neturėtum taip elgtis. Neįsivaizduoji kiek žmonių šią naktį praleis išbadėję. Be to, jeigu tau tokia svarbi reputacija, ar nebijai, kad konkurentai kada nors pasidomės, kaip gyvena toks žmogus kaip tu? Pakalbins kokią namų tvarkytoją, kuri susprogdins tavo, kaip bažnyčią remiančio geriečio burbulą? – vyptelėjo. Galiausiai gūžtelėjo pečiais. Šviesios akys rodė, kad nė akimirkai neįsižeidė – nei dėl jo juoko, nei dėl vėliau pasakytų žodžių. – Subtilus būdas paklausti? Jei norėčiau paklausti, ar tu užimtas, to ir klausčiau. Net nesuabejojau, kad nesi vienas. Vienas, ne vienišas. – caktelėjo liežuviu, galiausiai atstumdama savo kėdę nuo stalo ir pabaigdama gerti viskį. – Ačiū. Už viską. Ryte dingsiu anksti, todėl nesirūpink pusryčiais ar kuo nors panašiu. Ir niekam nieko nepasakosiu. Savaime suprantama. – gūžtelėjo pečiais. Abejojo, ar jiedu dar susitiks. Tikėjosi, kad daugiau jo nebepamatys. Savo pačios labui. Vis dėlto, žvilgtelėjusi per petį, tarsi bandydama įsiminti jo veidą, nežymiai šyptelėjo ir dingo koridoriuje. Rado kelią į svečių miegamąjį, jai parodytą Jelenos. Kaip ir vėliau, po kelių valandų, jau prašvitus, rado kelią iš jo.

Kodėl visgi Leonardo sugalvojo imtis šio plano? Kodėl apskritai sumanė, kad yra gera mintis ieškotis grobio Dievulio namuose, vargintis paslepiant tikrąjį save po dirbtine kauke, bei švaistyti pinigus įvairiausiems papuošalams, suknelėms ir kitiems prašmatniems dalykams, kuriuos parūpindavo Alissai. Tikriausiai reiktų žvelgti į pačio Wagner praeitį ir būtų galima rasti visą eilę dalykų, kurių jis imdavosi, prieš tai iki galo visko neapgalvojęs. Niekuomet nesirinkdavo lengviausią kelią. Tai buvo nuobodu ir lėkšta. Jam patiko iššūkiai, patiko kompleksiškumas, nes tik jį įveikus galima maloniai pasiglostyti savimeilę, dar kartą įrodant sau ir kitiems, kokia galia slypi vyro viduje. Net jei ir motina noriai žadėjo perleisti dalį verslo, kurį įkūrė su Wagner vyresniuoju, Leo atsisakė. Vietoj to jis sugalvojo pats užsikovoti vietą aukščiausiame visuomenės sluoksnyje. Norėjo viską pasiekti savo rankomis ir atkakliu charakteriu, kurį paveldėjo iš tėvų. Ko gero valdžios ir garbės troškimas buvo užkoduotas Wagnerių genuose.
- Ar tai ta šeima, kuri priimtų tave bet kokią? Kuri gerbtų tavo kiekvieną pasirinkimą ir vis vien tave suprastų? Nes panašu, kad ten gyvenančioms vienuolėms svarbiausia yra tiesiog laimingas vyskupas ir gražiai išlaikyta bažnyčia. Gal klystu, bet nesunku susidaryti tokį įspūdį, apsilankius keletą kartų pas jus. Jų akyse atsispindi liūdesys, kaip ir tavosiose. Tik tavose jis kitoks.- sugavo moters žvilgsnį. Žaidė su jos emocijomis, tačiau savo žodžių neišsigalvojo. Kalbėjo tai, ką matė ir kokią nuomonė susidarė per visus apsilankymus Alissos tariamuose namuose. Moteriai sustabdžius nuo skambučio, Leonardo įsidėjo atgal išmanųjį į švarko kišenę ir užsirūkė, dūmus išpūsdamas į šoną ir trumpai apsižvalgydamas aplinkui. Šis vakaras buvo išimtis ir jam nereikėjo pildyti motinos norų, kaip dažniausiai ji užsimanydavo. Pastaruoju metu jie matydavosi itin retai, ko gero nusibodus eilinį kartą protinti Leo dėl jos nuomone kvailų gyvenimo pasirinkimų. – Kažkas išgėrė šį vakarą per daug vyno, ar ne?- tyliai susijuokė, sugaudamas moterį už liežuvio ir sukaustydamas dėmesį ties jos veidu. Buvo akivaizdu, kokie jos norai. Tą spėjo pajusti jau tada, kai paėmė jį už rankos, susikėlė savininkiškai kojas ant jo kelių ir žodžiai pynėsi su galvoje esančiomis mintimis. – Gerai, pranešiu asistentams, jog pas mane nakvosi ir tu. Gal šįkart sulauksiu tavęs ir prie pusryčių stalo,- švelniai žodžiais įkando tamsiaplaukės link ir užgesino cigaretę į peleninę. Staiga surimtėjęs, kuomet kalba pasisuko visai kita linkme, suraukė antakius, stebėdamas Vassilievą. Juto, kad mestels akimirksniu kokią svarbią naujieną, todėl įtemptai klausėsi visko, kas išėjo iš moters lūpų. Nusileidus su ja laiptais, žvilgtelėjo atgal, kai trumpam moteris pasimetė ir žvilgsniu surado ją užsiverčiant vyno butelį. Suprato, jog vynas padeda atrišti liežuvį, tačiau net pats Wagneris nenorėjo, kad ji imtųsi kažko neapgalvoto, o vėliau gailėtųsi dėl savo klaidų. Perėmęs butelį, stebėjo jos pasimetusį veidą ir toliau klausantis, ką Alissa norėjo pasakyti, nustebusiu žvilgsniu klausėsi. Tai tikrai nebuvo, ką Leonardo manėsi išgirsiąs. Jos sprendimai atrodė šiek tiek skuboti, iki galo neapgalvoti, ypač po neseniai patirto įvykio, kuris galėjo palikti pėdsaką visam gyvenimui. Padėjęs butelį į šalį ant kažkokios palangės, uždėjo abi rankas ant moters pečių, įsižiūrint į jos akis.
- Alissa..,- tyliai prabilo, neįsitikinęs dėl tokių drastiškų moters planų. Žinoma, kad mielai būtų įsitempęs ją į lovą, tačiau šią akimirką juto itin keistą poreikį...pasirūpinti kažkuo. Retas jausmas, kuris pastaruoju metu sukosi gana ilgą laiką viduje. – Juk supranti, kad laiko neatsuksi atgal ir kas bus įvykę, nebebus..atitaisoma.- šiek tiek pasimetęs savo apmąstymuose, nepatikėjo pats, kad viskas einasi kaip per sviestą. Net jei prieš kelias dienas atrodė, jog iš šito nieko gero nebeišeis, dabar viskas sužibėjo su kaupu. Tyliai atsidusęs, ranka susistabdė moterį ir uždėjęs delnus ant jos įraudusių nuo suvartoto vyno skruostų, pasilenkė arčiau jos lūpų, atsargiai jas pabučiuodamas. Prisitraukęs jos veidą arčiau, palengva prijungė į bučinius ir liežuvį, užtęsdamas bučinį. Tokiu vėlu metu vargu ar koks kunigėlis būtų važinėjęs aplink miestą ir sukęs ratus, ieškodamas, su kuo šią naktį pasišildyti lovą, tačiau vis vien suteikė moteriai grėsmės, bandydamas ir testuodamas ją. Norėjo suprasti, kaip toli yra pasiryžusi eiti vardan savo pačios norų. Lėtai atsitraukęs, žvilgtelėjo į Vassilievos veidą, šyptelėdamas. – Kaip pradžia?- klausiamai išlenkė antakius, erzinančiai išsišiepdamas. – Užsakysiu maistą į namus, vairuotojas jau už kampo, eime.- nusitempęs moterį į juodą mersedesą, laukiantį šeimininko ir jo vakaro kompanionės, nukeliavo namo. Atrakinęs duris praleido moterį, o tuomet įžengė pats. Nusivilko paltą, džentelmeniškai nuvilkdamas ir tamsiaplaukės. Įjungęs namuose blankias šviesas, padarydamas prieblandą, pirštų prisilietimu atsuko Alissos veidą į save.
- Ar tu tikra, jog nori tą daryti neblaiviu protu? Tu gali dar dėl visko persigalvoti, jei manai, kad tai neteisinga.- ramus Leonardo balsas įsivyravo koridoriuje ir jis užkišo kelias tamsias jos plaukų sruogas už ausies, suteikdamas jai progą persigalvoti.

Alissa nežinojo, kaip jausis rytoj. Tiesą sakant, nežinojo ir to, kaip jausis po valandos. Žinojo tiek: promilių kraujyje buvo lygiai tiek, kad svyravusi ant ribos galiausiai ją peržengtų. Skruostai degė, pilve skraidė ne drugeliai, o visi paukščiai, pirštai kiek virpėjo ir delnai drėko iš susijaudinimo vien pagalvojus apie visus tuos žodžius, kurie sukosi ant liežuvio galo. Ir vis dėlto, vynas išlaisvino labiau, nei manė, kad galėtų išlaisvėti. O gal šis vakaras, o gal menas, o gal dailus vyras šalia, kuriam Alissa vis tiek negalėjo būti abejinga, į kurį kiek naiviai ir šimtu procentų kvailai žiūrėjo kaip į herojų ir gelbėtoją, nors jis nebuvo nei pirmuoju, nei tuo labiau antruoju. Ir vis dėlto, jos širdis vis, rodos, sustodavo, bent akimirkai, bent sekundei, kol laukdavo kokio jo žodžio, kol tikėdavosi vienokios ar kitokios reakcijos. O kur dar bandymas neskambėti kvailai, nestypsoti tik kaip įsimylėjusiai paauglei, spoksančiai į savo simpatiją.
- Ar tavo šeima tokia? Nes nepyk, iš to, ką mačiau, visai neatrodė, kad ji tik ir laukia išskėstomis rankomis, kartodama kad mylės tave visokį. Gal ir mylėtų tave su kitokiu kostiumu ar kitokiu darbu, bet vis tiek atrodo kaip tokia, kuri visai nesižavėtų tavimi, jei... Nežinau, nuspręstum, kad tavo pašaukimas – būti kokiu tatuiruočių meistru bohemščiku, apdriskusiu ir tariamai madingu, gėjum ir dar atvirai apie tai kalbančiu kur nors spaudoje. Atrodo, kad jos gniaužtai – gana tvirti. Bet tai nereiškia, kad neklystu. Jeigu pats turi tai, ko dabar linki man, man belieka džiaugtis. Bet aš neturėjau tokios šeimos ir nemanau, kad tokią galėčiau susikurti. – gūžtelėjo pečiais. Staiga, kiek susimąsčiusi, sugavo jį už rankos, tarsi reikalaudama dar šiek tiek dėmesio. – Ką turi omenyje? Kad mano akyse jis kitoks? – susiraukė, bandydama perprasti Leo žodžius. Gal buvo per daug apsvaigusi, kad iki galo juos suvoktų. – Galbūt šį kartą prie to stalo kai kas elgsis maloniau ir draugiškiau? Tada galbūt ir sulauksi, kas žino. – gūžtelėjo pečiais, pamerkdama Leonardui akį ir galiausiai skambiai nusijuokdama. Nebejautė to susikaustymo, kuris gniaužė krūtinę ir papilvę būnant galerijos viduje. Galėjo atsipalaiduoti. Jau senokai šitaip nesijautė. Ar kada apskritai taip jautėsi? Ir vis dėlto, laukdama Wagnerio atsakymo į savo prašymą, tokį netipišką, kad pačiai kvapą gniaužė, tamsiaplaukė prikando lūpą. Karštis ir vėl sugrįžo į skruostus, o akys išsiplėtė, beveik baimingai. Ir visgi, galiausiai prisivertė nusišypsoti.
- Jei kas ir būtų buvę neatitaisoma, tai tas, kas vos neįvyko aną vakarą. Nenoriu leisti tam žmogui nusakyti visų patirčių, kurias kada nors turėjau. Noriu galėti prisiminti ką nors... Gražaus. Nenoriu sekso sieti su juo, su tomis rankomis ir su viskuo, kas šlykštu. Ir nekalbėk taip, lyg planuotum iš manęs kažką atimti ar mane kažkaip sugadinti. Tu manęs nesugadinsi. Be to, koks tau skirtumas, mm? Ar šiandien į lovą įsileistum mane, ar grįžtum namo su kuria nors iš tų merginų galerijoje? Gi net paruošei mane taip, kad prieš jas nebūtų gėda, tiesa? Kad pritapčiau? – padarė paskutinį ėjimą, kurį buvo spėjusi pasiruošti. Atrodo, suveikė. Ir vis dėlto, net jei jo prašė, bučinio nesitikėjo. Kojas bučinys pakirto kur kas labiau, nei nepatogūs batai. Pajautusi, kaip šios lenkiasi per kelius, apsivijo vyro kaklą rankomis ir atsakė į bučinį geriausiai, kaip sugebėjo, atkartodama tai, ką darė pats Leo. Nenorėjo jo nuvilti. Nors neabejojo, kad tai – neišvengiama. Tyliai nusijuokusi, pirštų galiukais prisidengė kiek paraudusias lūpas. – Atleisk. Tikiuosi, iki vakaro pabaigos patobulėsiu. Turėsi man pasakyti, žinai? Ką mėgsti. Ir kaip. – beveik primygtinai pareikalavo, trūkčiojamai įkvėpdama. Gerai, kad nebereikėjo apie tai daugiau kalbėti, kai atsidūrė automobilyje su vairuotoju. Vis nervingai žvilgčiodama Wagnerio pusėn, neramiai judino koją ir bandė susilaikyti nekramtydama savo dailiai sutvarkytų nagų. Bjaurus, bjaurus įprotis. Nenorėjo tokio vaizdinio įkišti į šalimais sėdinčiojo galvą. Ir galiausiai, kai jiedu pasiekė jai jau pažįstamą namą, moteris pirmiausiai įėjusi nusispyrė batus. Lėtai pakabinusi savo paltą, žvilgtelėjo nurodyta kryptimi, trūkčiojamai įkvėpdama.
– Nežinau ar esu PAKANKAMAI neblaivi. Bet ne, noriu viską prisiminti. Įsiminti. Tik nenoriu labai skubėti. Ne tai kad turėsiu tam daugiau progų, mm? – šyptelėjo. Jaudinosi. Nežinojo, ką tiksliai daro, bet atrodė, kad pirštų galiukais blykčioja elektra. Nieko keisto, kad mažytė iškrova sujungė judviejų kūnus, Alissai prisilietus. Tyliai nusijuokusi, moteris nejaukiai nudelbė žvilgsnį žemyn, iki kol vėl įsidrąsino įsižiūrėti jam į akis. Net nenumanė, kad tai – ne įsielektrinimas nuo šalto oro. Kad jo link siuntė simpatiją, rūpestį ir šilumą, kuriuos jautė pati. Siuntė tikriausiai visą vakarą. Ir kaip skaudžiai būtų dužusi Vassilievos širdis pagalvojus, kad tai, ką Leo darė buvo netikra. Bet tai buvo ne vien jos vienos kaltė, tiesa? Pasistiebusi, tamsiaplaukė pati inicijavo bučinį. Žinojo, kad turi išdrįsti, todėl leido sau pabandyti, iš pradžių atsargiai, o tada priliesdama delnu jo šiltą ir švelnų skruostą, krūtine prisispaudama prie jo tvirto stoto. Lėtai atsiplėšusi, pagalvojo ar apatinius, kuriuos dabar dėvėjo, buvo išrinkęs jis pats, ar jie jam bus staigmena. – Ką dabar darytum, jei būčiau tau patinkanti moteris, kurią parsivedi namo ketindamas suvilioti? – sušnarėjo, bandydama nuraminti savo pačios širdį, plakančią taip stipriai, jog atrodė, kad beldžiasi į paties Leonardo krūtinę jiems susilietus.

Kuomet darbas ir paskirtos užduotys nekvaršindavo Leonardo galvos, tuomet jis galėdavo atsipalaiduoti gal net ir kiek per daug. Jis mėgo gerus vakarėlius, mėgo nusitašyti iki žemės graibymo. Maišydavo viską, kas brangu ir kokybiška. Buvo suknistai išrankus beveik kiekvienoje sferoje. Matyt mamos įtaka padarė savo. Būnant jaunam būdavo net gaila stebėti visus kad ir restorano darbuotojus, kuriems motina nepasibodėdavo iškelti scenos dėl bet kokios smulkmenos. Dažnai tam tikri darbuotojai būdavo net atleisti, žinant ponios Wagner gerai žinoma reputaciją ir galią tokiame aukštuomenės sluoksnyje. Ta moteris visur, kur tik galėjo rodė savo galią ir statusą, tuo naudodamasi. Tad mažasis Leo neturėjo, kur dėtis, kaip tik sekti motinos pėdomis, kol pats netapo vienas iš tų turtuolių, kuriems visiškai nusišikt paprastų mirtingųjų gyvenimas, jausmai ar jų padėtis. Tad Wagnerio moralės kompasas nuo Alissos skyrėsi kaip diena ir naktis.
- Ne, mano šeima visai ne tokia. Tačiau norėčiau, kad bent tu turėtum tokią, kuri tave palaikytų kiekviename tavo žingsnyje, kad ir kokį kelią norėtum pasirinkti.- pajutęs, jog šiek tiek per daug paatviravo, užsivertė stiklinę viskio, išmaukdamas jį vienu mauku, idant tai padėtų jam vėliau su išgertu šį vakarą alkoholiu. Jį pakelti, kaip pastebėjo, galėjo žymiai geriau nei tamsiaplaukė, tad kitą kartą reikės šiek tiek pristabdyti ją nuo taurių keitinėjimo, jei norės, kad per pirmąją valandą jo svarbaus susitikimo nesugalvotų iškrėsti kažko neapgalvoto, nes pasirodo, jog ši vienuolė iš tiesų turėjo parako savyje. Klausimas apie liūdesį Alissos akyse taip ir pakibo terasoje, nes atsakymą į šį klausimą turės surasti pati. Leonardo tiesiog žaidėsi su ja, žinodamas, kokius taktiškai kabliukus pamėtyti. -  Jei aš su tavimi būčiau nemalonus ar nemandagus, dabar nesėdėtum ant mano kelių susidėjusi savo kojas,- nukirto, duodant moteriai suprasti, kad ji dar neregėjo jo nedraugiškumo. Leonardo stengėsi iš paskutiniųjų jėgų tokį ilgą laiką išlikti itin malonus ir draugiškas. Ko gero, po visko nusipirks sau didelį medalį.
- Ar tu tikra, jog tai ne per anksti?- užklausė moters, jau žingsniuojant gatve automobilio link. Nebuvo ekspertas, tačiau galėjo suprasti, kad po tokio tragiško potyrio turi praeiti nemažai laiko, jog kažkas galėtų leistis į kūniškus malonumus. Bet turbūt Alissa tam naudojo atvirkštinę psichologiją. Ar ji bandė įtikti Leonardui? Įrodyti, jog ji labiau verta nei kitos, vienuolyne likusios vienuolės? Dėl to nebuvo tikras, tačiau neatmetė to kaip varianto. – Aš tavęs neparuošiau seksui su manimi, jei to klausi, Alissa. Kiekvienas, kuris yra šiame renginyje ruošiasi taip, kaip tu buvai paruošta. Tai vadinama savęs priežiūra.- caktelėjo liežuviu, net jei Vassilievos žodžiuose buvo tiesos. Jis iš tiesų būtų tiesiog kokią nors merginą iš šios parodos padulkinęs savo mašinoje, kokiame nors kambarėlyje, jos namuose ar viename iš savo būstu. Tačiau tai tebuvo eilinis kūniškas malonumas, patenkinant norus. Nieko daugiau. Leonardas buvo itin neprieraišus. Vidurinėje draugavo su ne viena mergina, tačiau tai tebuvo impulsinis sprendimas, kūną valdant nežmoniškiems hormonams. Laikui bėgant suprato, jog jis nesugeba užmegzti ryšio su kitu asmeniu. Jis buvo vienas, tačiau nevienišas.
- Manau, jog apturėjai pakankamai vyno šį vakarą. Ypač ant tuščio skrandžio.- šyptelėjo, nusivelkant savo paltą ir jį pasikabinant koridoriuje. Wagneris buvo apturėjęs tikriausiai daugiau nei šimtą vienos nakties nuotykių, tad jam tai toli gražu nebuvo nepatogu. Labiau kaip žuvis vandenyje. Sugavęs Vassilievos lūpas, lėtai, tačiau aistringai atsakė į jas, nekantraudamas patirti kažką naujo. Vienintelės vienuolės, kurios puikuodavosi jo lovoje, būdavo nebent tos palei užsakymą. Klausimas privertė Leo tyliai nusijuokti. – Dažniausiai mane vilioja moterys, o ne atvirkščiai.- vyptelėjo, nužvelgdamas jos neužtikrintą kūno kalbą, kuri išdavė, kad ji jaudinasi. Keliais žingsniais privertė moterį paeiti atgalios, įsiremiant į koridoriaus sieną. Keliu švelniai įsirėmė tarp jos kojų, taip šiek tiek praskleisdamas. – Bet galiu padaryti tau išimtį, tačiau liksi man skolinga.- sušnabždėjo tiesiai į moters lūpas, palaikydamas vos kelių centimetrų atstumą, šilto vėjo gūsį išleidžiant tiesiai ant Alissos kaklo linkio. Nubučiavo šiosios kaklą, laisva ranka užčiupdamas suknelės šoną ir kildamas moters koja į viršų. Kitu delnu pradėjo daryti tą patį, galiausiai užsikeldamas ją ant savęs ir pradėdamas keliauti miegamojo link. Įsisiurbęs į moters lūpas, laviravo laiptais ir koridoriais kaip tikras profesionalas. Darė tą tikrai ne pirmą kartą...Pasiekęs savo miegamąjį, viena ranka padarė jaukią prieblandą patalpoje. Paguldęs Alissą ant minkštučių karališkos lovos patalų, atsitraukė nuo jos akimirkai. Išsivadavo save iš nepatogių marškinių ir atsisegė porą marškinių sagų, jog nebesmaugtų, užgulė kūnų moterį, trumpam sugaudamas tamsiaplaukės žvilgsnį, it norėdamas įsitikinti, jog viskas yra gerai.

Alissa buvo naivi, bet ne kvaila. Tai, kas šiandien vyko, kaip vyko, kaip jiedu elgėsi ir ką planavo, neturėjo absoliučiai nieko bendro su jos ateities planais Leonardo kryptimi. Neketino ryte jo klausinėti ką sapnavo ir apie ką galvoja. Neketino meiliai glaustytis ir reikalauti bučinių. Neketino jam rašinėti žinučių, pasibaigiančių daugtaškiais, kaip ir neketino akylai tyrinėti jo elgesį susitikus: ar miegojo su kita? Ar susirašinėja su kita? Nei ketino jį savintis, nei manė, kad visa tai vyks atbuline tvarka. Norėjo švelnumo ir šilumos – šiandien, dabar, šį vakarą. Tačiau to buvo ir turėjo būti gana. Jiems abiems. Tik nežinojo, net nenutuokė lygiai DVIEJŲ dalykų, kurie šioje situacijoje buvo esminiai: kad tai, ką logiškai galvojo ir ką diktavo jos galios, buvo du viiiiisiškai skirtingi dalykai, o ir tai, kad visai nesvarbu, ko ji sakosi (ne)norinti, prieš jos galias, kad ir nevaldomas, o todėl ir tokias stiprias, niekeno nepaveiktas, o ir paties Leonardo neįtariamas, todėl dar labiau paliekančias jį neapsaugotą, nei vienas iš jų negali pasipriešinti. Niekas negalėjo pasikeisti, niekas. Viskas bus taip, kaip padiktuos Vassilievos širdis. O ji dabar krūtinėje mušė džiunglių būgno ar Rammsteinų koncerto ritmus.
- Aha, supratau. Tai tu neturi to, kas geriausia, bet man to linki? Labai miela, tikrai, bet tokią šeimą turėsiu nebent per... Nežinau, stebuklą. O be to, kartais šeima gali būti draugai, tiesa? Tu man linkėsi paties geriausio, aš tau linkėsiu paties geriausio ir mes visada šalia turėsim žmogų, kuriuo galėsim pasitikėti. Ar pažadi, kad man linkėsi gero net jei nuspręsiu eiti keliu, kuris tau neatrodo priimtinas? Be to, jeigu iš jo išklysčiau, tau reikėtų ieškoti kitos tokios fainos vienuolės. O daugiau tokių tikrai nėra. Taip kad neturėtum manęs perkalbinėti. – sukikeno, ne tik veikiama vyno, bet ir tiesiog atsipalaidavusi, visai nenorėdama pereiti prie rimčiausių diskusijų. Ir vis dėlto, šypsena iš jos veido pradingo, o kojas lėtai nuleido. Tikriausiai reikėjo gero smūgio į paširdžius, kad prisimintų ne tik kas tokia esanti, bet ir kur, bei su kuo esanti. Lėtai įsispyrė į batelius, kad ir kokie nepatogūs jie buvo, nejaukiai šyptelėdama, taip atsiprašydama. Tai nepasikartos. Širdis ir vėl ėmė kalatotis, tačiau šį kart dėl visiškai skirtingų priežasčių. Ji nukaito, skruostai nusidažė raudoniu. Buvo sugėdinta. Ir tai nebuvo nei malonus jausmas, nei toks, kokį norėtųsi pakartoti. – Per anksti? Man virs trisdešimties. Jeigu ne dabar, tai kada? – prunkštelėjo, į Wagnerio pusę net nepažvelgdama. Vis dar jautėsi nejaukiai. O ir nežinojo, kodėl jam tai svarbu. Beveik norėjo, kad neklausinėtų. – Savęs priežiūra? Ar tai reiškia, kad jeigu vaikštau kasdien neparuošta penkių žmonių profesionalų komandos, o pasitenkinu švara, tvarka ir paprastumu, tai esu nesusitvarkiusi? Neapsimetinėk, kad viskas susiję su tvarka. Aš visada buvau tvarkinga. Bet neatrodžiau taip, kaip šitos moterys ir tau buvo nesmagu. – prunkštelėjo, beveik laviruodama ant visa ko atšaukimo. Bet buvo per vėlu, o antro šanso ji nebegautų. Todėl tik prikando lūpą, likusią kelio dalį įveikdama tylomis.
Matė, kad Leonardas jaučiasi ramiai. Jaukiai. Ne tik dėl to, kad jiedu buvo jo namuose, ne tik dėl to, kad jo link siuntė tokias emocines bangas, prieš kurias net tvirčiausias vyras nebūtų galėjęs atsilaikyti. Ne, taip jis jautėsi ne dėl to, kad jautė jai simpatiją. Jei būtų jautęs, tikriausiai nebūtų buvęs toks ramus. Bet galbūt taip tik geriau. Ar ne tam jį pasirinko? – Viliočiau tave taip, kaip esi pratęs, bet bijau, kad tiesiog tau tai pasirodytų juokinga. Todėl tikriausiai geriau šitą darbą palikti tau. Bent jau žinai kaip tai daroma. – šyptelėjo, o toliau jį bučiuodama pirštais atsargiai užkabino savo suknelės petnešėles, lėtai nuleisdama jas pečiais, išnerdama rankas ir apnuogindama krūtis, kurias dar šiandien taip išgyrė. Tikrai vertos dėmesio, tikrai. – Skolinga? Ar galiu atsimokėti dabar pat? Nemėgstu likti skolinga. – sušnarėjo, o pakelta nuo žemės aiktelėjo. Apsivijusi kojomis jo liemenį, o rankomis kaklą, leidosi bučiuojama ir bučiavo pati, lėtai vienos rankos pirštais susidorodama su jo marškinių sagomis, atlaisvindama kaklaraištį. Nusmaukė ir švarką nuo jo pečių, numesdama jį ant žemės pakeliui į miegamąjį. Paguldyta ant lovos, pasirėmė į patalus alkūnėmis, žvelgdama į Leonardo, kaip jis apsinuogina. Tą patį padarė ir pati, išsinerdama iš suknelės, nejaukiai žvilgtelėdama į paliktą šviesą, kad ir menką. Būtų jaukiau pasijautusi visiškoje tamsoje, tačiau nesijautė turinti teisę ko nors reikalauti. O ir nežinojo, ar būtų galėjusi bent žodį ištarti. Krūtinėje baladojosi širdis, o Alissa sugavo rūpestingą Leo žvilgsnį, tik nežymiai linktelėdama: viskas gerai. Prisiminė kiekvieną savo kūno netobulumą, kiekvieną randą, kiekvieną papildomą centimetrą, kuris ją skyrė nuo tų modelių, su kuriais tikriausiai Leonardas buvo įpratęs leisti laiką. Tačiau guodėsi: jeigu jis sutiko, vadinasi galės susijaudinti. Tiesa?
– Ar tu... Ar tu manęs nori? – sušnarėjo, pati nedrįsdama patikrinti. Nežinodama, kaip turėtų tai padaryti. Kiek atsitraukusi, atsargiai pirštais sugavo jo kelnių užsegimą ir jam klūpant ant lovos priešais ją, lėtai truktelėjo jo kelnes žemyn, apatinius dar palikdama, jausdama kaip kvėpavimas pagreitėja. – Ką mėgsti? Sutarėm, kad pasakysi man ką mėgsti. Jeigu pasakysi ką daryti, aš sugebėsiu. Tik turėsi pasakyti. – delnu prilietė jo papilvę, švelniai braukdama per odą pirštų galiukais. Vis dar neužsimerkdama, žiūrėdama į jį iš apačios, lėtai ėmė bučiuoti jo įtemptą odą, pilvą ir šonus, papilvę ir klubus, galiausiai pirštų galiukais atsargiai sugaudama jo apatinių kraštus. – Ar.. Galiu? – vos girdimai sušnarėjo, prieš tai apsivydama save rankomis ir atsisegdama liemenėlę, ją numesdama į šoną ir atidengdama krūtis, paburkusius ir sukietėjusius spenelius, į kurių odą vis dar tarsi prabangos randeliai buvo įsispaudę šilko nėriniai.

Kad ir kokiu šaltakraujišku ir šaltu Leonardas dedasi, visgi jo žmogiškasis pradas atsiskleisdavo tam tikromis situacijomis. Būtent viena iš jų ir buvo šis vakaras. Jis leido sau nusiimti daugiaskluoksnes kaukes ir šį vakar pabūti bent kažkiek nuoširdesniu nei visuomet yra. Šį vakarą jis neturėjo jokios tiesioginės užduoties, todėl norėjo pasimėgauti vienuolės draugija, kuri nebuvo tokia jau bloga, kaip manė pirmąjį kartą. Ji pranoko visus lūkesčius ir sulaužė visus stereotipus, kurie yra apie vienuoles ir jų būdą. Nebent Alissa buvo išskirtinė ir visos Leonardo kalbos apie jos ne vietą ten buvo teisios, tik to pati moteris pripažinti niekaip negalėjo, bijodama iškelti koją iš savo komforto zonos. Tačiau Wagnerio nuožiūra ji gerokai išžengė iš jos, kuomet buvo įmesta į šaltą vandenį ir palikta viena iš jo kabanotis.
- Dėl manęs, tai tu gali imtis net ir dramblių treniravimo ar stiklo pūtimo,- tyliai susijuokė, taip tik parodydamas savo liberalų požiūrį į Vassilievos pasirinkimus. Nuoširdžiai nemanė, kad toje bažnytėlėje ji galėtų jaustis laiminga visą likusį laiką. Gal tie žmonės, kurie ją supo ir buvo geri, bei draugiški, tačiau ji nepažinojo, ką reiškia tikrasis gerumas, ką reiškia tikrieji gyvenimo potyriai, kurie paverčia odą nueiti pagaugais gerąja prasme. Visi malonumai, adrenalino dozės ir seratonino pliūpsniai tik ir kiurksojo tamsiaplaukės gyvenime, nepaliesti ir nepabandyti, jiems taip ir nesuteikiant šanso. Į sekančius moters klausimus taip ir nebeatsakė. Tai buvo jos pačios pasirinkimas, ji suagusi ir protinga moteris, kuri pati žino, ko nori, tad pasirinko Leonardą kaip pėstininką jos gyvenimo plane, kurio rolę šiąnakt Wagneris sutiko sužaisti. Kandus vyro liežuvis niekur nebuvo dingęs, tik ilgą laiką buvo prislopintas geros nuotaikos ir lengvabūdiškumo. Jei Alissai vis dar kilo klausimų, kaip jis tokį ilgą laiką sugeba būti vienas – dabar ji turėjo visus atsakymus į savo klausimus. Leonardo buvo šlykštus vaikinas, su kuriuo jokia save gerbianti mergina nenorėtų prasidėti ilgesniam laikui ir jis tą puikiai žinojo. Tačiau nebuvo pasiruošęs savęs keisti taip kardinaliai, jog kažkam įtiktų. O galbūt dar jo gyvenime tiesiog neatsirado toks žmogus, dėl kurio stengtis jis nuoširdžiai norėtų.
Virpantis Alissos kūnas išsidavė, jog ji nerimauja, galbūt bijo. Savo prisilietimais stengėsi ją nuraminti, patikinti, jog ji yra saugi, jog niekas jos nežada nuskriausti ar kažkaip pasinaudoti. Norėjo jai suteikti jaukumo jausmą, viską darant palengva, per daug moters nespaudžiant, bet kartu ją užvedant su kaupu. Puikiai pažinojo ribą tarp velniško geismo, kuris priveda prie grubaus ir aršaus sekso ir tarp švelnių malonumų, kurių pagalba norisi lėtų ir gilių pojūčių. – Viliojimas nėra kažkoks trafaretas, kurį būtina atitikti. Kiekvienas turi savo metodika ir ji yra unikali.- sušnabždėjo moteriai tiesiai į lūpas, už ausies užkišdamas porą tamsių plaukų sruogų. – Jei nepabandysi – nesužinosi.- paragino moterį, plačiau nusišypsodamas ir sugaudamas jos žvilgsnį. – Teks tuomet pačiai susigalvoti, kaip atsilyginti,- plačiai išsišiepė pro bučinius ir paguldęs moterį ant savosios lovos, neatsitraukė per dideliu atstumu. Atsitraukęs tik tam, jog išsinertų iš marškinių, sustojo trumpam ir stebėjo, kaip Alissa išsineria iš suknelės ir apnuogina savo kūną. Susijaudinęs dar labiau po tokių akiai dieviškų vaizdų, jautė alkį. Nežmonišką alkį, norėdamas jį patenkinti kūniškais malonumais.
- Ar tau dar kyla klausimų?- kreivai šyptelėjo, trumpam žvilgtelėdamas į Alissos veidą, kuri šitaip nepasitikėjo savimi. Moteriai susidorojus su jo kelnėmis, išlipo iš jų ir visu kūnu užgulė tamsiaplaukę. Lūpomis aistringiau, galbūt šiek tiek grubiau įsisiurbė į jai priklausančias, delnais pradėdamas kelionę po Vassilievos apnuogintą kūną, jį glamonėdamas. – Ššš, pasikliauk savo kūno kalba ir taip nesunkiai perskaitysi manąją. Kartais kūnas gali kalbėti daug iškalbingiau nei mūsų lūpos,- į tarpus tarp žodžių dėliodamas bučinius ant merginos kaklo, taip slysdamas ties jos raktikauliais, delne stipriau suspaudė jos krūtį. Po atsargaus moters klausimo, linktelėjo nežymiai šyptelėdamas, palikdamas susidoroti su jo apatiniais pačiai moteriai. Per tą laiką jis vienu delnu slydo išilgai Alissos kūno linkiais, nuvažiuodamas ties blauzda ir vėl kildamas aukštyn, nuklystant vidine šlaunies dalimi ir pirštais perbraukiant per jos apatinius. – Tiesiog atsipalaiduok, nekvaršink sau galvos klausimais ir tuomet malonumas bus užtvirtintas, prižadu.- švelniai pridūrė, praskleisdamas apatinius į šoną ir pirštais lėtai užklysdamas į vidų. Pradžioje pasukinėjo ratus aplink klitorį, vėliau lėtai įslydo vienu pirštu, vėliau dviem, o pagreitinus ritmą įleido ir trečiąjį, laisvos rankos nykščiu stimuliuodamas sustangrėjusį moters spenelį, slopindamas visą įtampą papilvėje, nes nuo tokio vaizdo jo iš susijaudinimo pulsuojanti lytis apatiniuose gerokai nerado vietos.

Alissa šypsojosi. Plačiai. Ne tik dėl to, kad jautėsi gerokai apgirtusi. Bet leisti laiką su Leonardo, nors niekada nemanė, kad tai pasakys garsiai, buvo malonu. Jis buvo juokingas, nevyniojo žodžių į vatą, o svarbiausiai, su juo jautėsi saugi. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Pastarasis aspektas šiuos kelis mėnesius buvo net svarbesnis. Ir žinodama, kad jiedu leisis į neblogą Vassilievos kūno ir seksualumo pažinimo kelionę, tokią jai visiškai naują, moteris nujautė, kad geresnio kelionės kompaniono nebūtų galėjusi pasirinkti. Norėjo, kad tai būtų tas, kuris gali skaityti kūno žemėlapį. Kuriam nereikia nurodinėti, kuris pats moka rasti kelią. Kurio ranka nesudrebės, ieškant jos kompaso nuorodų. Kuris nebijos nei lipti į kalnus, nei pažinti vietas, kurios dar buvo nei vieno neatrastos. Ir nors širdis baladojosi krūtinėje, Alissa aiškiai buvo nusiteikusi nuo Leonardo neatsilikti. Šiaip ar taip, jeigu neduos rankoms, lūpoms ir protui laisvės, vėliau gailėsis amžinai. Jie turi tik šią naktį. Na, gal dar ir rytą. Kodėl gi tų valandų neišnaudojus, jeigu jau vyras sutiko?
- Man kyla labai daug klausimų. Ar ne tai yra problema? – prunkštelėjo, net ir tokią akimirką nebijodama nei iš savęs, nei iš jo pasijuokti. Neketino į situaciją žiūrėti pašaipiai, bet negalėjo susilaikyti. Tačiau pasižymėjo – geriau bandyti, nei klausinėti. Mažiau užtikrinta, o ir daugiau streso kelianti strategija, tačiau jeigu sugebėjo moterys prieš ją, sugebės ir ji. O ir nebuvo tiek daug ėjimų, kad per šią naktį Alissa nebūtų galėjusi jų išbandyti. Todėl gavusi leidimą ir truktelėjusi jo apatinius žemyn, žvilgsnį nuleido ten pat. Tokio vaizdo tikrai neketino praleisti. Trūkčiojamai įkvėpusi, prikando lūpą. Ištiesusi delną, lėtai juo perbraukė per visą Leo lyties ilgį, pirštų galiukais apsukdama keletą ratų, galiausiai palytėdama jautriausią galiuką, o tada delnu nuklysdama ir prie sėklidžių, kilstelėdama akis vos trumpam, kad pamatytų vyro reakciją. Nors kaip ir buvo žadėta – padažnėjęs kvėpavimas ir užmerktos akys pasakė daugiau, nei kad būtų galėjusios Wagner lūpos. Ir visgi, nors kurį laiką jautėsi valdanti situaciją, Leonardo pirštai po jos apatiniais privertė pirmiausiai aiktelėti, o tada, lūpoms žiojantis prieštarauti, dar ir suvirpėti iš pasitenkinimo. Laisva ranka sugavo šilkinės patalynės gabalą, nugara išsirietė, o tamsiaplaukė aimaną palydėjo dejone, kuri toli gražu nebuvo tyli. Alissa buvo įpratusi būti tyli. Todėl baimingai apsidairė, iki kol sau priminė, kad niekas jų nei išvarys, nei supyks. O ir atrodo, kad tokia nesuvaidinta reakcija vyrui sukėlė tik papildomą malonumą. Tyliai nusijuokusi, skruostam ir vėl nusidažius rausvai, tamsiaplaukė sugavo Leonardo lūpas bučiniui, sudejuodama tiesiai jam į burną. Ypač kai prie pirmojo piršto prisijungė antras. Ir... Trečias. O, Dieve.
- Dabar jau tikrai jaučiuosi tau skolinga. Net labiau, nei prieš tai. – sušnarėjo, tačiau nebeklausinėjo. Vietoje to, pasinaudojo jo sustojimu tam, kad greitai, kol nespėtų apsigalvoti, apverstų Leo ant nugaros. Pati įsitaisė viršuje. Pirmiausiai žvelgė į jį pro garbanas, laisvai krentančias ant veido, įsidėmėdama kiekvieną jo išraiškos niuansą. Lėtai palinkusi į priekį, sugavo jo lūpas bučiniui, sugaudama jo rankas ir sunerdama pirštus, o tada priremdama jas virš Leo galvos. Nebūtų galėjusi susikaupti jam darbuojantis apačioje. Jautė savo pačios drėgmę ant jo pirštų ir tai tik dar labiau įaudrino. Lėtai bučiniais leisdamasi lūpomis žemyn, jo kaklu, o tada krūtine, liežuviu apsuko spenelį, o tada pažymėjo taką pilvu, pilvo raumenimis, švelniai įkąsdama į odą, palikdama dantų žymes, o tada jas pabučiuodama. Ne tik atidėjinėjo tai, ką nežinojo, ar sugebės padaryti, bet ir bandė neskubėti. Jie neturi kur skubėti. Visgi, kad ir koks Leo buvo aukštas, net ir jo viršutinė kūno dalis buvo ribota, o Alissai teko daugiau nei viena žodžio prasme stoti akis į akį su savo baime. Pirmiausiai suėmusi jo penį delnu, lėtai perbraukė liežuviu per visą ilgį, apsistodama ties galiuku. Jautė koks šis jautrus, o kai liežuviu ėmė piešti ornamentus ant jo, Leonardo be žodžių pasakė daugiau, nei jai reikėjo. Kreivai šyptelėjusi, prisivertusi neužsimerkti iš kuklumo, moteris apžiojo jo lytį ir lėtai galva nusileido žemyn tiek, kiek pajėgė. Antruoju bandymu pajėgė daugiau. Trečiuoju paėmė jį visą, lūpas palydėdama ir delno glamonėmis, stebėdama jį iš apačios. Dabar nežinojo, kad bandydama nuraminti savo emocijas, sukurdama visišką ramybės ir aistros emocinio fono samplaiką, į ją įtraukė ir Leonardą. Negalėjo neįtraukti. Nebūtų mokėjusi. Bet aistra, kurią šam vyrui jautė, nebuvo sumeluota. Ir jos buvo per daug, kad vyras negalėtų jos atliepti. Ir nors jautė pagundą priversti jį baigti vien burna, atsitraukė nenoriai. Ir nejučiomis nusijuokė. – Nebuvo taip baisu kaip bijojau, kad bus. Taip? – išrietė antakį, norėdama užsitikrinti, kad viską padarė tinkamai. Atsitraukusi tiek, kad nusitrauktų apatinius, likusi absoliučiai viena, judviejų drabužius nustūmė nuo lovos, baimingai apsidairydama. – Turi prezervatyvų? Nereikia problemų, net nekaltas prasidėjimas jų kiek sukėlė... – sukikeno, labai tikėdamasi, kad Leo supras, kodėl Alissa pati nebuvo pasirūpinusi apsauga. Buvo girdėjusi apie vyrus, kurie nusistatę prieš prezervatyvus. Ar jis – vienas jų?

Leonardo dažniausiai savo lovos partneres rinkdavosi labai išrankiai, tačiau tikrai pasitaikydavo ir tokių, kurioms pirmasis kartas įvykdavo su pačiu Wagneriu. Tad jam tikrai nebuvo naujiena panagrinėti dar niekieno netyrinėta plotą. Turėjo pripažinti, jog net jau per pirmąjį susitikimą su Vassilievą buvo susimąstęs apie nusitempimą ją į lovą. Buvo įdomu sužinoti, koks jausmas apima tai darant su Dievuliaus tarnu. Neabejojo, jog vienuolės vargu ar kažkuo skyrėsi nuo moterų, neturėjusių lytinių santykių, tačiau šį vakarą Leo su dideliu smalsumu priėmė Alissos pasiūlymą.
- Visus klausimus galėsime panagrinėti po visko, gerai?- šyptelėjo, vos nesusijuokdamas iš visos situacijos. Matė tiek iš merginos akių, tiek kūno kalbos, jog ją šią akimirką kamavo labai daug įvairių klausimų, tačiau Wagnerio nuomone, geriausiems potyriams gyvenime žodžių neprireikia. Galbūt Alissa tikėjosi kiek kitokio savo pirmojo karto, galbūt troško, jog pirmiausiai vyras paruoštų skanią vakarienę, žvakių šviesoje, paserviruodamas gardžiausio raudonojo vyno ir tik tuomet nusivesdamas ją miegamojo link, jų kūnų nagrinėjimui. Turėjo ją nuvilti, nes nieko panašaus nebuvo suplanavęs namuose, tikėdamasis, kad pakvietimas į meno galeriją bus priimtas kaip džentelmeniškas gestas. Visgi šiokią tokią įžangą jie buvo pradėję jau paveikslų galerijoje, galėdamas jau nuo susitikimo pradžios pastebėti, jog šiandien su tamsiaplauke kažkas kitaip nei visada. Buvo įdomu, ar ji tą planavo jau kelias dienas prieš, bei tam morališkai ruošėsi. Ko gero, tai jai atrodė, kaip koks sunkiai apčiuopiamas dalykas, reikalaujantis daug pastangų, jėgų, bei fantazijos, kuomet Leonardo tai prilygo paprastam kūno pasitenkinimui. Galbūt su žmogumi, kuriam esi atsidavęs šimtu dešimt procentų ir jaučiantis didelę meilę, šis potyris yra visai kitoks, tačiau Leonardo dar per savo gyvenimą neteko nieko panašaus patirti, jog galėtų palyginti. Pajutęs moters delną, bei prisilietimus prie savo sustangrėjusios lyties, tyliai suurzgė iš pasitenkinimo ir stebėjo jos veidą, leisdamas kūnui atsipalaiduoti, bei malonumui imti viršų. Mikliais pirštais stimuliavo moters viduje, nykščiu pridėdamas ir klitorio stimuliaciją, norėdamas, jog Vassilieva po šitos nakties pakeistų nuomonę apie seksą, kurią suformavo jos bažnyčios bendruomenė.
- Nekantrauju sužinoti, kaip žadi išpirkti skolą,- plačiau nusišypsojo, moters iniciatyva apsiversdamas ant nugaros su šiokia tokia nuostaba veide. Delnus iškart nutupdė ant jos klubų, žvilgsniu galėdamas glostyti jos dievišką kūną, jausdamas, kaip lytis nekantraudama remiasi į jos šlapią tarpkojį. Kiek aršesniu judesiu pratęsė jų bučinius, vienos rankos pirštus įnerdamas į Alissos garbanas, jas suimdamas kiek stipriau, kai pradėjo leistis bučiniais žemyn jo kūnu. Garsiai išleido dejonę pro vos pravertas lūpas, visai užsimiršdamas apie faktą, jog tai pirmasis Vassilievos kartas, nes iš jos veiksmų atrodė, kad šioje srityje ji buvo tikrai pasikausčiusi. Prisiminė, kas tarp jo kojų tik tuomet, kai sugavusi merginos žvilgsnį, pagaliau atsikvošėjo per visą malonumo antplūdį. Stipriau sugniaužė jos plaukų kuokštą rankoje ir išleido dar vieną aimaną. Sunkiai tvardėsi šią akimirką, todėl nenorėdamas, kad visas vakarėlis baigtųsi dar jam neprasidėjus, švelniai delnais prisitraukė moterį prie savęs, apdovanodama ją karštu bučiniu, dar net nespėjus jai prabilti. – Buvo geriau nei gerai,- iš pasitenkinimo šyptelėjo, apversdamas moterį atgal ant nugaros ir vos tvardydamasis nuo degančio noro kuo greičiau įsitvirtinti tamsiaplaukės viduje, staiga šios klausimas privertė Wagnerį apsidairyti. – Aaa, taip, žinoma.- be jokių nesklandumų, pasilenkė prie spintelės, iš jos išsitraukdamas pirmą pasitaikiusį prezervatyvą bananų kvapo. Ko tik nebuvo galima rasti jo tame stalčiuje...Išlupęs jį, užsidėjo ant savo iš susijaudinimo pulsuojančios lyties ir palinkęs arčiau merginos, pirmiausiai pirštais patikrino jos šlapumą, nenorėdamas suteikti Alissai diskomforto, o tuomet nieko nelaukdamas įėjo į ją. Leido apsiprasti su jo dydžiu, lėtais judesiais judėdamas, skverbdamasis į ją vis giliau ir giliau, suaimanuojant jai į kaklo linkį, ant kurio paliko vieną kitą bučinių žymę. Delnu užsikėlęs moters dešiniąją koją ant savo klubo, pradėjo greitinti tempą, jausdamas, kaip keistai sunku yra šį kartą susitvardyti nuo euforijos taško, kuris tokiu žaibišku greičiu artėjo. Palinkęs ties Vassilievos krūtinės, pradėjo liežuviu sukinėti ratus aplink jos spenelį, dantimis nestipriai jį suimdamas ir toliau stimuliuodamas, kol klubai ritmingai dirbo apačioje, kartu stebint dievišką, pasitenkinimo pripildytą moters veidą. Trumpam sulėtinęs ritmą, leidžiant sau akimirkai atsikvėpti, jog galėtų užtęsti visas linksmybes, karštu bučiniu apdovanojo moterį, liežuviu pasižaisdamas jos burnoje. – Apsisuk šonu,- tyliai švelniu balsu sumurmėjo į tamsiaplaukės lūpas ir šiek tiek atsitraukus, leido jai atsigulti šonu, pats įsitaisydamas jai už nugaros ir apkabinęs ją per krūtis, švelniai grįžo atgal į jos vidų, vėl pradėdamas greitinti tempą, kol rankomis žaidėsi jos prisirpusiomis krūtimis, jausdamas dar didesnį susijaudinimą,  o tuomet delnu pradėjo slysti išilgai Alissos kūnu, pirštus panardindamas į jos jautriausią vietą, priderindamas ritmą, bei užtikrindamas jai visokeriopą malonumą, stimuliuodamas dar ir jos klitorį.

Alissa net neabejojo dviem dalykais: kad pasirinko teisingą žmogų savo pirmajai patirčiai ir kad po visko turės milijoną klausimų. Vien todėl, kad naktis dar nesibaigė. Todėl, kad jie dar turi ir rytą, kuomet galios tos pačios taisyklės. Ir nors nemanė, kad į tokią avantiūrą jiedu leisis dar kartą, nors vis dar tikėjo, kad niekur neketina išklysti iš savo įprasto kelio, kuriuo jau buvo pasirinkusi eiti, moteris vis tiek nusprendė, kad iš to, kam pasiryžo, nori gauti viską. Viską. Ir norėjo Leonardo viso. Norėjo jo bučinių ir prisilietimų, jo žvilgsnio, kuris glostė odą ir kūno iškilumus bei įdubas, norėjo uosti jo kvapą, sumišusį su kvepalais, išgertu viskiu, cigaretėmis ir šiek tiek prakaito, kurio smulkučiais lašeliais buvo padengti judviejų abiejų kūnai. Nebežinojo kaip kvapai susimaišė, tačiau buvo tikra – šitaip jis dar niekada nekvepėjo. Ji – irgi. O tai jaudino tik dar labiau.
- Jau išpirkau, nemanai? – sumurkė, tyliai nusijuokdama ir pakildama ant kelių. Norėjo žinoti ką Leonardo buvo sumanęs toliau, o apversta ant šono, atsukta į sieną, nežymiai susiraukė. Iki kol nepamatė veidrodžio tiesiai priešais. Kitokiu atveju tikrai būtų prieštaravusi. Šiaip ar taip, norėjo matyti jį visą. Mėgavosi vaizdu. Bent jau tada, kai išdrįsdavo likti atsimerkusi. Ir nors matyti save aistros akimirką nebuvo tai, prie ko buvo pratusi ar kas galvojo, jog galėtų jaudinti, vis dėlto prisivertė neužsimerkti ir šį kartą. Vien dėl to, kad matytų Wagnerį. Bučiuojantį jos kaklą, judantį raumeningu kūnu, o ir liečiantį ją taip, kaip nedrįso savęs liesti net pati. Ir galbūt veikė alkoholis, o galbūt tiesiog būtų galima sakyti, jog Vassilieva pagaliau įsidrąsino, tačiau jos pačios delnas nuklydo prie krūties, pirštų galiukams stimuliuojant spenelį, o kaklas persisuko, kad sugautų Leo bučinį. Ir nors juto nežymų skausmą ir tempimą, nors beveik neabejojo, kad šiek tiek kraujuoja, vis tiek neatsitraukė. Neleido sau. Ypač kai gana greitai įtampą ir baimę pakeitė malonumas, Leonardo pačiam visai nebijant jos liesti ir daryti viską, kas tik padėtų jai atsipalaiduoti. Retkarčiais užmiršdama net savo pačios vardą, moteris tyliai dejavo jam į burną, pirštais sugriebdama jo plaukus, sugadindama šukuoseną, tačiau dėl to nė akimirkai nepergyvendama. Ir vis dėlto, tai nebuvo poza, kuri buvo baisiai patogi. Ir Alissa, nežinodama ar tokia proga jai dar kada nors pasitaikys, sukaupė visą drąsą, kad lėtai atsitrauktų ir paguldytų Leo ant nugaros dar kartą, o tada lėtai jį apžergtų. Lėtai persimetusi plaukus per petį, delnais atsirėmusi į jo krūtinę, klubus nuleido žemyn lėtai, vis dar jausdama nežymų maudimą, aiktelėdama vos tik jį pakeitė dar viena malonumo banga.
Galėjo prisiekti, kad atsivėrė nauji malonumo horizontai. Kitokia poza, kitoks įsiskverbimo kampas ir moteris galėjo valdyti situaciją taip, kaip nemanė kada nors drįsianti. Naudojosi proga. Iš pradžių judindama klubus iš lėto, siūbuojančiu ritmu, žvelgdama Leo į akis, galiausiai kiek nusileido, krūtimis prisispausdama prie jo kūno, sugaudama vieną bučinį ir prisitraukdama vyrą arčiau. Tam, kad apsivytų kojomis jo liemenį, o rankomis – kaklą, kad galėtų šį nuberti mažais bučinukais ir palikti kelias žymes, kad įsiskverbimas būtų toks gilus, kokio nejautė niekada prieš tai. Oro trūko. Papilvė virpėjo. Kvėpavimas vis dažnėjo. Dejonių atrodė per mažai – tarsi jos nebetilptų plaučiuose. Spaudimas, kurį jautė apačioje, darėsi beveik nebepakeliamas. Ypač kai prie įsiskverbimų Wagneris tobulai priderino judesius pirštais, lūpomis, karšto oro kutenančiomis bangelėmis ant jos jautraus, jo bučinių nulieto kaklo. Virpėdama ir visu kūnu spausdamasi prie to, kurį jau spėjo neblogai ištyrinėti, Alissa pajautė orgazmo bangą, kurios nesugebėjo nuslopinti net visas išgertas alkoholis. Ir tą akimirką, kai galutinai atleido bet kokias emocines vadeles, galėjo prisiekti, kad elektra nuvilnijo visu jos kūnu, o ne tik pirštų galiukais, kaip kad jau buvo pratusi. Vis dar jausdama Leo savyje, Vassilieva trūkčiojamai įkvėpė, sugaudama jo lūpas dar kartą, tarsi viską vainikuodama. Galiausiai panardino veidą jo kaklo linkyje, bandydama suvienodinti kvėpavimą, jausdama kaip širdis baladojasi taip stipriai, tarsi bandytų Leonardą sužeisti. – Aš... Wow. Nesitikėjau, kad... Na, žinai. Kad... Šitaip. – aiktelėjo. Tik dabar mintis pasiekė buitiniai dalykai – dušas, prakaituoti kūnai, suvelti plaukai. Visgi, neskubėjo atsitraukti. Vietoje to sugavo jo lūpas dar kartą. – Ačiū. Geresnio pirmo karto ir nebūčiau galėjusi įsivaizduoti. – tyliai nusijuokė, spustelėdama jo pirštus, kuriuos sunėrė su savaisiais. – Imu suprasti, kodėl merginos parodoje mane varstė tokiais pavydžiais žvilgsniais. – prunkštelėjo, pamerkdama Leo akį. Nenorėjo jo surišti. Pririšti prie savęs. Įpareigoti. Vietoje to, nosimi perbraukė jo skruostą. – Dušas ir naktipiečiai? – pasiūlė, lėtai atsitraukdama ir pakildama nuo lovos. Ketino pakeisti patalynę, kol jis prausis. Taip atrodė... Mandagu. O ir buvo pakankamai slaptai Cosmopolitano prisiskaičiusi, kad žinotų, jog joks vyras nenori po sekso gulinėti ir kalbėtis apie jausmus. Neabejojo, kad nenori ir Leo.

Leistis į tokias avantiūras Leonardo buvo velniškai smagu. Žymiai smagiau nei susiradus patrauklią merginą klube, parsivesti ją į vieną iš jam priklausomų butų. Gauti tai, kas yra uždraustas vaisius, kaitino tamsiaplaukio kraują dar labiau. Tai, jog Alissa išsirinko jį, o ne ką kitu, su kuriuo norėtų išbandyti pirmąjį kartą, paglostė jo savimeilę dvigubai labiau nei iš pavienės merginos, kuri velniai žino, kelintą kartą gulasi į svetimą lovą. Visuomet buvo malonu apturėti santykių su tomis, kurios nebuvo apturėjusios šimtus kartų su kitais. Kad ir kaip hipokritiškai tai skambėtų.
- Nesitikėjau tokio išpirkimo, bet dievaži, nenustoji stebinti manęs, Alissa. Įdomu, ką ten dar slepi,- lūpų kampučiai kilstelėjo viršun, kuomet patalpoje temperatūra šoktelėjo keliais laipsniais į viršų. Juto nežmonišką, gal net kiek gyvulišką norą prasibrauti į jos vidų. Visas kūnas virpėjo nuo malonių prisilietimų, bei Vassilievos skolos išpirkimo. Tikrai nieko panašaus nebuvo įsivaizdavęs, kuomet išėjus iš meno galerijos mergina pareiškė savo norus. Stereotipiškas mąstymas žaidė galvoje, tačiau Alissa sulaužė juos visus vos per vieną vakarą. Ar tą ji darė jau ne kartą? Atrodė, jog ji buvo gerokai pasikausčiusi šioje srityje, ar bent jau kažko prisižiūrėjusi, ar prisiskaičiusi. Na, o galbūt ji tiesiog pasikliovė savo fantazija ir intuicija. Bet kokiu atveju, mėgavosi kiekviena akimirka, lytėdamas švelnų tamsiaplaukės kūną. Glamonėdamas jos krūtis, kol bučinius dėliojo ant jos kaklo linkio, nuslysdamas jos peties link. Ritmingai dirbo klubais ir vis kaskartėmis suaimanuodavo nuo didelio malonumo. Galėjo matyti ne tik jos seksualų užpakaliuką, tačiau kartu ir visą priekį, veidrodžio dėka. Leo turėjo nemažai narciziškų savybių, todėl pastatytas veidrodis šalia lovos, kaip ir vienas įtaisytas lubose buvo puikus pavyzdys to. Pagreitinęs ritmą, stipriau suimdamas jos klubus, jis delnu kelis kartus pliaukštelėjo per jos užpakalį. Leisdamas moteriai atsidurti dabar ant jo, giliai kelis kartus įkvėpė, neatitraukdamas savo skvarbaus žvilgsnio, kurį buvo sukoncentravęs tik ties ja. Grožėjosi jos figūra, nes ji turėjo bene tobulai sudėtą. Delnais nuslydo jos šonais į viršų, į juos paimdamas prisirpusias krūtis ir jas grubiau suspausdamas. Neabejojo, jog jaučiamas malonumas tokį skausmą gerokai užslopins ir visus pojūčius tik sustiprins. Išleido dar vieną duslią aimaną, Vassilievai reguliuojant ritmą. Glamonėdamas jos kūną, rankas galiausiai įtaisė jai ant klubų, tvirčiau suimant ir prisidedant prie ritmo. Greitino klubų darbą, su kiekvienu įsiskverbimu vis giliau. Bučiavo ją, gal kiek per aršiai, kartą, o gal net du įkąsdamas į jos apatinę lūpą, tačiau šią akimirką Wagneris buvo paskendęs malonumo bangose. Ir kuomet didžiulė orgazmo banga atvyko dideliu greičiu, vienos rankos pirštais jis nusileido prie Alissos klitorio, jį stimuliuodamas vardan visokeriopo moters malonumo. Kūną nuvilnijus orgazmui, Leonardo suurzgė iš malonumo. Vis dar bandydamas atgauti kvapą, lėtai atleido savo pirštus ir atlošė galvą į vėsią pagalvę. Nusibraukęs susitaršiusius plaukus nuo veido, pirštų pagalvėlėmis paglostė moters nugarą, tyliai atsidusdamas.
- Ne, čia aš nesitikėjau, jog esi tokia ištvirkusi,- tyliai susijuokė, žvilgtelėdamas į moters veidą, nebandydamas jos sugėdinti, o kaip tik mestelėdamas komplimentą jos pusėn. – Visada gali būti ir antras, vis tiek, dar yra tiek daug, ko nebandei..,- atsainiai pridūrė, atsakydamas į moters bučinius, bei demonstratyviai nusukdamas akis į lentynos pusė, kurioje puikavosi trys kamasutros knygos. – Mieloji, jei mes eisime į dušą, tai turiu tave įspėti, kad aš nesusilaikysiu ir tavo pirmasis kartas virs tuo pačiu ir antruoju.- įspėjo moterį su šypsena veide, nužvelgiant jos kiek įraudusius skruostus. – Nebent...nori tą pabandyti duše? Vonioje?- sumurkė į moters lūpas, liežuvio galiuku erzinančiai lėtai perbraukdamas per jos viršutinę. – O dėl naktipiečių...kažkas turėtų būti virtuvėje palikta mano virtuvės šefo.- delnu paglostė nuogą Vassilievos nugarą ir pasikėlęs nuo lovos, nužingsniavo nuogut nuogutėlis veik dviejų metrų iki baro. Iš jo ištraukė prabangaus Dom Perignon šampano butelį ir atsisuko į moterį visu gražumu. – Kaip gi be atšventimo, aa?- susijuokė ir entuziastingai išėmęs dvi šampano taures, papilstė į jas putojančio šampano, nusiurbdamas nuo abiejų šiek tiek putų, kol nepatvindė viso savo kambario. Nešinas dviem taurėmis ir šampano buteliu, grįžo į lovą ir ištiesė vieną jų Alissai, savąją ištiesdamas susidaužimui.

Alissa išsiblaivė. Neabejotinai. Tačiau apsvaigo nuo visai kitų dalykų, nei kad prieš tai. Jeigu vyno poveikio beveik nebejautė, ypač kai į galvą kalė adrenalinas ir jaudulys, tai Leonardo bučiniai ir prisilietimai bei įsiskverbimai apsuko galvą taip, kad trūko oro, darėsi sunku kvėpuoti, širdis mušė tarsi būgnas. Ir nors ji visą laiką galvojo apie tai, ką daro ir KAIP daro, atrodo, kad jos sugebėjimai, tikriausiai įgimti, nenuvylė nei vienos pusės. Ir nors Alissa žadėjo, kad neklausinės, vis tiek ištrauks iš vyro kokią nors informaciją. O ir kitą kartą, jei toks bus, neabejotinai stebės jį dar atidžiau, nebe apgirtusi. Taip atrodė protingiausia. Be to, norėjo kiekvieną smulkmeną prisiminti. Kiekvieną. – Slepiu? Mielasis, aš nuoga. Net norėdama nieko nebepaslėptum. Matei daugiau, nei bet kas kitas. – sušnarėjo, sugaudama jo lūpas, o tada žvilgsnį. Atrodė, kad jais persirito banga, Vassilievai beveik meldžiant akimis: nenuskriausk manęs, mm? Bent jau tu nenuskriausk. Ir nors tas, iš kurio nieko nesitiki, negali ir nuvilti, Alissa vis tiek žinojo, kad norėdamas vyras galėtų ją sunaikinti. Palaužti. Užkirsti kelią bet kur. Ypač jeigu garsiai papasakotų apie grobį, kurį pasisekė nukauti. Tačiau tikėjosi, kad jis nebus nei plepus, nei nusiteikęs kerštingai. Ypač kai Alissa jau buvo prisiekusi jam ištikimybę ir žadėjo, kad suteiks tokią pagalbą, kokios tik Leo prireiks. Dabar ar ateityje.
- Ištvirkusi? Baik.. – prunkštelėjo, nuo veido nusibraukdama plaukus. Jei būtų koks epitetų sąrašas, kurį reikėtų apie save parašyti, tikrai „ištvirkusi“ keliautų į jo galą. – Tik norėjau, kad ir tau būtų gera, o ne tik jaustumeis darantis man paslaugą. Be to, neketinu apsimetinėti, kad tai, kaip gyvenu, reiškia ir tai, kad neturiu norų, poreikių ar akių. Matau tave, matau kaip atrodai. Akivaizdu, kad tu man patrauklus. – gūžtelėjo pečiais. Atvirai būti sekėsi kur kas lengviau, kai sėdėjo prieš jį dar jausdama maudimą papilvėje, žinodama, kad ką tik jiedu buvo sujungti visais įmanomais būdais. Nusikvatojusi, žvilgtelėjo knygų pusėn. – Nemaniau, kad tu toks senoviškas. Knygos? Ar ne viską šiais laikais galima rasti internete? Ar tiesiog su merginomis žaidi žaidimą, kuomet verti bet kurį puslapį ir tada bandai atkartoti kas parodyta? – sukikeno, o išgirdusi apie dušą dviese, išrietė antakį. – Belieka tikėtis, kad tokio žaidimo duše nežaisim. Bijočiau, kad rytą pradėsim ligoninės priimamajame. – prunkštelėjo, o paėmusi taurę, susidaužė su Leo, paragaudama ir net neabejodama, kad daugiau gyvenime negers nieko panašiai prabangaus. Diena kupina pirmų kartų. – Vonioje? Duše? Kodėl gi ne. Šiaip ar taip, naktis dar nesibaigė. Išnaudosiu tave tiek, kiek tik abu turėsim jėgų. Jei pavalgysi, kaip planavai, turėsi jų tik daugiau. O aš tikrai dėl to nesiskųsiu. – sukikeno, pasičiupdama jo marškinius ir jais pridengdama nuogumą. Matė tai filmuose ir visada norėjo pakartoti. Jau žinodama kelią į virtuvę, žvilgtelėjo sau per petį, vis dar gurkšnodama šampaną.
– Žinai, jeigu naktipiečiai man patiks.. Kas žino, gal vonioje bus jau trečias kartas. Tik turėsi atsakyti į keletą klausimų. – nusikvatojo, nulėkdama virtuvės link, net neabejodama, kad Leo seks paskui. O pasirodo, kad turėjo beveik ateities nuspėjimo galių. Kai šaldytuve jiedu rado ne tik uogų, bet ir šviežios plaktos grietinėlės (tikriausiai pusryčiams), o Leo patiesė ją ant šaltutėlio marmurinio baro, kuris ne vienintelis Alissos kūnu siuntė šiurpuliukus, jau žinodama ko tikėtis Vassilieva mėgavosi kiekviena akimirka. Ypač grietinėlės laižymo nuo jos pilvo, krūtų, kaklo. Ir tuomet, jiems persikėlus į vonią, tuštinant šampano butelį ir iš naujo įkaistant ne vien nuo karšto vandens garų, į lovą jiedu sugrįžo išsekę, šlapiais plaukais, už lango jau švintant, laikrodžiui rodant pusę aštuonių ryto. Ir nors Alissa planavo grįžti į vienuolyną, nusprendė leisti sau viską pabaigti tinkamai. O tinkamiausia atrodė įsitaisyti šalia Wagnerio, padėjus galvą jam ant krūtinės, vėliau rytą (o jei tiksliau, tai popietę) pradedant tingiu, kiek apsnūdusiu seksu, pavakariais lovoje ir grįžimu namo jaučiant kiekvieną degantį raumenėlį, bet negalint nustoti šypsotis. Ir slapčia tikrinant telefoną, kuris vibruodavo tik tuomet, kai Leonardas atsiųsdavo jai žinutę. Alissa nemanė, kad šis vakaras ką nors reiškė jam. Bet būtų melavusi sau, jei būtų sakiusi, kad visai nenori, kad jo vardas sužibėtų jos telefono ekrane.