Rūsys

Dvi savaitės.. Praėjo lygiai dvi savaitės nuo tos dienos, kai Lora Colton matė paskutinį kartą. Vargšė porą dienų į darbą ėjo tarsi robotas. Nieko nenulaikė rankose, viskas krito iš jų. Padarydavo visiškai kitokius kokteilius, nei kad jos būdavo paprašyta. Ir viskas dėl to, kadangi šioji, tikrąja to žodžio prasme, skendo savo mintyse. Keikė save. Niekino save. Šmeižė save. Ieškojo bet kokio paaiškinimo savo veiksmuose. Kažko prasmingo, kažko, kas leistų jai suprasti, kad ji nesusimovė.. kažko. Žinoma, Lora nebūtų Lora, jei nesugebėtų savęs perprogramuoti, įtikinti kažkuo save pačią. Taip nutiko ir šį kartą, kadangi ji galiausiai pasiliko ne prie tos minties, kad suklydo, o prie tos, kad elgėsi taip, būtent dėl to, kad rastų Colton silpnąją vietą, kad prie jo priartėtų, kad galbūt įgautų bent dalelę jo pasitikėjimo, o tada galėtų kuo lengviausiai nušluoti jį nuo šios planetos paviršiaus.
Per tas dvi savaites mutantė nusprendė ir vėl kibti į svarbiausius savo darbus. Ne, prie Colton nusprendė trumpam nelįsti, bijojo net į savo galvą įleisti tokią mintį. Šiuo metu jos pagrindinio taikinio sąraše atsidūrė Henrikas. Mergina ilgai juo domėjosi, rinko informaciją apie jo gyvenimą, jo darbus, tik niekada nedrįso net mažuoju rankos piršteliu jo paliesti, nes žinojo, kad jį supa šiokia tokia kulebrų armija. Ką tokiu atveju reikia daryti? Susilpninti Henriką palengva atsikratant jo kulebromis. Žinojo Lora, kad tai bus ilgas ir varginantis darbas, bet juk ji niekur neskuba.. mat turi visą pasaulio laiką, kuris niekaip nesibaigia. Per tas dvi savaites Lora sugebėjo viena kulebra sumažinti Henriko ratą. Buvo lengva. Galbūt tai buvo neseniai paversta kulebra, kadangi užteko vos kelių žodžių, kelių pasiūlymų ir atsidūrimo visiškoje nuošalėje.. na taip, toji kulebra manė, kad užbaigs Loros gyvenimą, bet gavosi atvirkščiai.
Štai ir dabar, Lora nusprendė, kad atėjo laikas dar labiau sumažinti visą tą ratą. Naktis - metas, kai visos kulebros tiesiog prabunda, dėl to mutantė leido sau pašniukštinėti aplink gyvačių gūžtą. Pamatys išeinančią kulebrą, įvertins ją, jei žinos, kad gali ją nugalėti, paseks ją tiek, kiek tik prireiks, o tuomet viso gero, jei bus bloga nuotaika, tai dar ir saulės šviesos kartu su ja palauks. Bandė Lora apgalvoti viską, ką tik įmanoma, dėl to prieš išeidama iš namų savo kūną ištepė kažkokiu žolelių kremu, kurį prieš porą metų buvo gavusi iš raganių, esą tas kremas turi nuslopinti jos kūno kvapą. Kulebrų uoslės yra itin jautrios, nenorėjo Lora būti akimirksniu užuosta. Pasiėmė ir fotoaparatą, su kuriuo visą savaitę fotografavo įvairiausias gėles vien dėl to, kad blogiausiu atveju, jei kažkas nepavyktų, šioji turėtų alibi. Pasistengė ir su apranga, išsirinko tokį rūbų derinį, kuris jos akimis atrodė artistiškiausias, kuris įrodytų, kad žmogus, nešiojantis šiuos rūbus, yra linkęs į meną.
Mutantė labai gražiai trynėsi aplink kulebrų irštvą, rankoje laikydama fotoaparatą ir fotografuodama kiekvieną gėlę, kuri pasitaikydavo po jos kojomis. Žinojo, kad tai turėjo iš šono itin keistai pasirodyti žmonėms.. velniop. Artintis prie pačio kulebrų namo nelabai ir drįso, norėjo išbūti kiek atokiau nuo jo. Deja. Smalsumas nugalėjo. Mergina sugalvojo, kad pats laikas prisiartinti arčiau namo, pažiūrėti į langus, ar išvis kažkas yra name, ar jos laukimas nėra bevertis.
Kažkas ir vėl nepavyko. Mutantė net nespėjo prieiti arčiau, kai ant savo burnos pajuto kažkieno delną. Svarbiausia tai, kad net neišgirdo, kad kažkas būtų buvęs už jos nugaros, kad kažkas būtų artėjęs link jos..
Blackout.
Mergina pramerkė savo sunkius vokus, galvoje spiegė, nežmoniškai ją skaudėjo. Kur ji? Kas nutiko? Prireikė poros minučių, kad šioji pagaliau prisiprastų prie šviesos ir imtų deramai matyti. Norėjo delnu paliesti skaudančią galvą.. shit. Pasirodo, merginos rankos buvo surištos viena su kita, kol šioji buvo ant kažko pasodinta. Ilgai nelaukiusi Lora pabandė išlaisvinti savo rankas iš visos tos painiavos - nepavyko. Reiškia, kad virvės yra užburtos, o Loros antgamtinės jėgos tam tikrai nepadės. Neilgai trukus Lora suprato, kad ir su jos kojomis yra ta pati situacija, tik jų išlaisvinti jau nebandė. Vienintelė paguoda buvo ta, kad galėjo į sieną atremti nugarą, kadangi buvo prie jos pasodinta. Galiausiai sugalvoja apžvelgti patalpą, rasti kažką, kas jai padėtų suprasti kur būtent ji atsidūrė. Kulebrų irštvoje..? Po akimirkos mergina nesąmoningai tyliai nusijuokia. Karma. Juk visai neseniai į panašią pozicija ir pati buvo pastačiusi kitą asmenį. Colton. Po akimirkos tik papurto galvą ir įsistebeilija į duris išgirdusi, kad kažkas link jų artėja.
- I swear to God.. - greitai sučiaupia lūpas, kai pagaliau pamato veidą žmogaus, kuris įžengė į šitą vietą, būtų ir atsitraukusi dar toliau, jei nugara ir taip neramstytų sienos, - don't you dare to touch me.. - žinoma, kaip ir visada pas Lorą įsijungė savisaugos instinktas, kurio metu ji apsimeta visiška bejėge, nieko nežinanti ir nieko neišmananti mergina.
Aišku, tokie jos žodžiai sukėlė tik šypseną kulebros, kuris atėjo ją prižvelgti, veide. Faktas tas, kad Lorą tai tik išerzino, bet ji žinojo, kad šiuo metu šakotis negali. Žinojo ir tai, kad iš šios vietos jau tikriausiai neišeis. Ir prasidėjo. Pasipylė klausimai. Kodėl ji čia, ką ji čia veikė. Alessa greitai akimis permeta patalpą kol pamato ant žemės gulintį savo fotoaparatą.
- Tai visas šitas balaganas vien tik dėl to..? - kiek virpančiu balsu ištaria ir šiaip ne taip išriečia antakį, - kitą mėnesį manęs laukia paroda.. naktinių gėlių fotografijų. Jei netiki, patikrink mano fotoaparato galeriją. Zaluzianskya capensis. Sako kažką? Tai gėlės, kurios žydi tik naktį. Užmačiau jas tavo kieme, nusprendžiau nufotografuoti.. žinau, galėjau atsiklausti, o ne taip drąsiai veržtis į svetimas valdas, bet kartais žmonės su tuo nesutinka, dėl to nusprendžiau greitai ir tyliai padaryti nuotraukas be savininkų sutikimo. Juk tos nuotraukos būtų tarsi vyšnaitė ant torto mano nuotraukų galerijoje.. toks įsiveržimas ir man sukeltų daug klaustukų. Klausyk.. aš atsiprašau. Galėsiu atsiųsti tau nemokamus bilietus į parodą. Kiek reikia? Dvejų? Trejų? - akimirkai užsikerta, tada, giliai įkvėpusi oro ir vėl ima kalbėti, - pamirštam visą tai ir tiesiog skirstomės. Rimtai. Aš atsiprašau, neturėjau jokių blogų ketinimų.
Kadangi Lora žinojo, kad iš čia jai ištrūkti jau nepavyks, dėl to ji kalbės tiek daug, kiek tik įmanoma, galbūt taip vilkinant laiką ištiks koks stebuklas ir jai pavyks iš čia ištrūkti, who knows.
- Whoah, whoah, whoah, - mergina pakelia savo dideles akis į neseniai prakalbusią kulebrą, - manai, kad taip paprastai iš čia ištrūksi? Kol pasirodys už tave atsakingas asmuo, aš esu mums sugalvojęs ir kitų pramogų.
"Už tave atsakingas asmuo"? Taip, Lora. Tu tikrai įkliuvai. Tu ir vėl susimovei. Na, bėda tik ta, kad už Lorą niekas nėra atsakingas, niekada nebuvo ir nebus. Pramogos? Kokios dar, po velnių, pramogos?
Mutantės akys pagaliau sutinka auksu sužibusį žvilgsnį, kuris panašu, kad ketina ją užpulti. Jos kalbos buvo bevertės ir panašu, kad jos laiko visiškai neužvilkino. Bet dar kažkas turi čia ateiti. Galbūt tai dar ne viskas.
- Bloody hell.. who.. are you? - mergina prisispaudžia nugara kiek tik gali prie sienos, tarsi bandydama pasitraukti kuo toliau nuo padaro, kurį mato prieš savo akis, o ir kojomis ėmė spardytis, nors jos ir buvo surištos viena su kita, - i swear to god.. if you fucking touch me.. - net nespėjo užbaigti savo žodžių, kai visas kūnas akimirkai buvo suparalyžiuotas, o iš akies ištekėjo ašara įrodanti, kad šiuo metu mutantė visiškai nieko negali padaryti.

Kai tą vakarą Young'as nubudo - Loros šalia jau nebebuvo. Tikėtina, jog iš nuovargio jis tiesiog atsijungė. Tiksliau pats bandė save dėl to įtikinti, nenorėdamas įsivaizduoti scenarijaus, kur šviesiaplaukė pati jį atjungė. Buvo kiek nustebęs, kad liko gyvas. Ir dar nubudo ten pat... Viskas buvo nepakitę. Lyg ir. Galėjo susirinkti savo rūbus ir dingti iš tos vietos... Bet neskubėjo to daryti. Išnagrinėjo viską iki paskutinės smulkmenos. Net nuotraukas kelias padarė. Nemanė, kad Lora ten grįš. Tik ne po to, kas įvyko. Bet blondino susidomėjimas jau buvo sužadintas, tad vaikinas neplanavo visko taip tiesiog palikti. Vis dėlto, jo planai viską išnagrinėti greitai subliuško. Iki namų jam grįžti nė nepavyko - iš alkio nutrūko nuo grandinės gerai parai, vėliau kelias dienas turėjo sekti savo pėdomis atgal, tvarkant visą savo privirtą marmalą, stengiantis atsikratyti visais įkalčiais. Gavo ir ilgą moralą už tai, kad tiek laiko nesureagavo nei į skambučius, nei į žinutes, tad viskas, kas blondinui buvo likę - kelias dienas pabūti geru. Nekėlė kojos iš namų, apsimetė užsiimantis kažkokiu self-reflection, meditacija ir panašiais dalykais, kurie reiškė, kad nuo jo nugaros pagaliau atšoko visi nepatenkinti šeimos nariai. Šiandien turėjo būti pirmas vakaras, kai jis pagalaiu vėl galės ištrūkti, tačiau akivaizdžiai jam nenusimatė net tai.
Colton dar saldžiai snaudė savo lovoje, neplanuodamas šio vakaro pradėti anksčiau, nei rekėtų. Dažnai būdavo pats paskutinysis išsinešdinti iš namų, nebent jau labai labai kažko norėdavo. Vėliau naktį turėjo porą deal'ų, tačiau po paskutinių kelių savaičių įvykių išmoko savo darbo reikalus nustumti vėlesniai valandai - laiku atsikelti jam darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Vis dėlto, greitai pažadintas buvo neramios vibracijos kažkur ant naktinio stalelio. Telefonas visuomet buvo do not disturb mode, apart kelių išrinktųjų kontaktų, tad blondinas buvo priverstas pakelti snukį, patikrinti, kam jau jo čia prisireikė. Žiovtelėjo vangiai, kelias akimirkas bukai spoksodamas į savo įskilusį išmanųjį, kol pagaliau susiprato, kas ir kaip. Jo reikia rūsyje. Žinojo, ką tai reiškė. Na, bent jau įtarė. Dažniausiai jam reikėdavo pačiam kažkur nuvažiuoti, kažką parsivežti ir tuomet nukankinus pribaigti. Dabar, rodos, viskas buvo pristatyta jam į vietą. Kiek kitokia rutina, tačiau negi jis skųsis, kad kažkas palengvino jo darbą. Paėmęs nuo staliuko iš anksčiau paliktą nusivadėjusio burbono taurę, mauktelėjo jos visą turinį, pradangindamas šį gerklėje. Čempionų pusryčiai. Rodėsi, kad burnoje šeškai dulkinosi, tad Colton neskubėjo atlikti pareigos, pirmiau palįsdamas po dušu ir pasistengdamas būti bent kiek padoresnis. Neįtarė, ko tikėtis. Tiesiog kažką užmušti? Išgauti informaciją? Pasiruošęs turėjo būti bet kam, tad puikai žinojo, kad negali atrodyti išskydęs. Vienaip ar kitaip įtarė, kad teks susipurvinti, tad pilnai juodas garderobas atrodė, kaip puikus pasirinkimas.
Suktinę šįkart pakeitė paprasta cigaretė, jaunuoliui lėtai leidžiantis visais tais laiptais link paslėpto rūsio. Ši dalis taip ir nebuvo niekada pilnai įrengta, tačiau vien dėl to, jog tiek sienos, tiek lubos visuomet buvo tragiškai išpurvinamos ir Henrik ilgainiui susiprato, kad nėra kam švaistyti pinigų. Buvo ir gražesnė rūsio dalis, su vyno rūsiu ir jaukiomis sofutėmis, tačiau čia tuo net nekvėpėjo. Young'as kelioms akimirkoms sustojo prie durų, stengdamasis save atitinkamai nuteikti. Tam pradžią davė dar duše skambėjusi tranki muzika, o ir tai, kad jis neleido sau prieš tai užkąsti kėlė tinkamą sudirgimą. Prie to prisidėjo ir dar viena smulkmenėlė - jauniklio dingimas. Ilgą laiką Colton buvo jauniausias, kai jo titulą atėmė kitas snukis. Visi automatiškai norėjo jo priežiūrą prikišti blondinui, tačiau greitai gavo susiprasti - kad tai prasta idėja. Jį patį vis dar reikėjo babysit'int, tad jaunosios kulebros priežiūra atiteko kažkam kitam. Ir jis dingo... Be žinios. Jokios informacijos. Visi jie žinojo, ką tai reiškia, tik niekas nenorėjo priimti galimybės, kad kažkas drįso pakelti ranką prieš kažką iš Henriko pavaldinių. Colton tam vaikiščiui kažkokio perdėto ryšio nejautė, tačiau jo netektis tapo principo reikalu. Mintis, kad dabar kažkas prisikasė prie viso to kaltininko, kaitino jo kūną. Dar kelias akimirkas palaikęs deguonį, jis pagaliau pravėrė duris, įsmukdamas į lengvai apšviestą patalpą.
-Maniau susitarėm, kad čia mano pietūs? - vyptelėjo pamatęs pažįstamą plaukų kupetą, pakibusią virš kažkokio kūno.
Neskubėjo įsiterpti, nes nė nepastebėjo, kas ten sėdi. Pirmiausia Colton turėjo pasirūpinti savo įrankiais ir žaisliukais, tad išpūtė paskutinį cigaretės dūmą, sutrypė ją į smėliu klotą žemę ir paėjo link šalia stovėjusios sienos, prie kurios ant medinio stalo buvo sudėti keli dideli odiniai vokai. Atrišęs virveles, Young'as nuveikė savo mylimiausius žaisliukus. Matėsi, kad po paskutinio karto kažkas prie jų buvo prikišęs nagus, tad iškart susiraukė, tačiau aukos akyse dramos kelti neketino. Juodos nitrilo pirštinės greitai buvo užtemptos ant jo letenų, blondžiui pagaliau pasisukant link to, kas priminė merginą. Matytą merginą. Jos veido vis dar pilnai nematė, nes ta kulebra buvo gerokai ją užspaudusi, tačiau tas kūnas... Pažinojo jį. Colton stipriai suėmė brolį už pakarpos, tiesiog atplėšdamas jį nuo šviesiaplaukės, dabar šimtu procentų įsitikindamas, kad čia Lora. Šaltas žvilgsnis užkliuvo už vis dar pageltusių kulebros akių, kuriam akivaizdžiai nepatiko toks ankstyvas vakarienės nutraukimas.
-Jau sakiau, kad ji mano. Verti kartotis... - sugriežė dantimis ir kiek kilstelėjo smakrą.
Nereikėjo fizinės kūno kalbos, mėginant įrodinėti, kad jis čia viršesnis. Anaiptol - amžius diktavo viską ir šiuo klausimu tarp jo ir Loros buvusi kulebra buvo gerokai vyresnė. Ir čia net blondino ūgis niekuo nebūtų padėjęs, bet... Rūsys buvo jo zona. Nepageidaujami asmenys - jo atsakomybė. Auksinės akys spinduliavo į žydrą jo mėlynę, Young'ui nė nemirktelint, nė neplanuojant trauktis.
-Jei kažkas nepatinka, gali eiti aiškintis su tėtuku. Bet pats mane čia pakvietei, tad dabar...dink.
Kraujas... Coltonui kiek smilkinį užspaudė, jam nusukant akis į pravertą žaizdą merginos kakle. Ji traukėsi... Negalėjo leisti ir kitai kulebrai to pamatyti, tad paleidęs šį žengė arčiau savo aukos, tarsi planuodamas šią įvertinti. Pasuko jos veidelį į kitą pusę, lyg grožėtųsi nauju savo žaisliuku, o tuomet vėl grįžtelėjo į gyvatę.
-O gaila... Visai graži. Taigi, ko mes iš jos norim? - Young'as demonstratyviai pasitaisė pirštines, parodydamas, kad yra pasiruošęs tradiciniams savo žaidimams.
-Ji vaikštinėjo mūsų kieme. Sakė fotografuojanti gėles... Kvietė į savo parodą, nori?
Liam nejučiomis vyptelėjo, tyliai prunkšteldamas akimis tik dabar užmatydamas Loros ginklą. Ar ji jį sekė? Iki pat čia? Colton buvo perdaug atsargus, pro paradines duris namo tikrai negrįždavo. Jam nesusivedė galai. Vis dėlto, paėmė fotoaparatą, pradėdamas žiūrėti į skirtingas gėlių nuotraukas. Po kelių sekundžių pasisuko į merginą, nufotografuodamas ir suglebusį jos kūną.
-Dar viena gėlelė kolekcijai, - šyptelėjo sadistiškai, pažvelgdamas į ekrane sužibusią nuotrauką. - Tai tu mane iš lovos ištraukei tiesiog vakarienei?
-Netikiu, kad ji čia tik dėl gėlių. Kvepia per...saldžiai. But you're the expert of sniffing so you tell me.
-Tau raportą atfaksuoti ar..?
Colton stengėsi visais įmanomais būdais atsikratyti ta gyvate iš šios patalpos, tačiau vaikinas nesijudino. Priešingai - atsirėmė nugara į sieną, parodydamas, kad bent jau kol kas niekur nedings. Young'as vyptelėjo akivaizdžiai tuo nei kiek nepatenkintas.
-Kas yra? Droviesi?
-Na tu ją paralyžiavai... Mano galimybės limituotos. - burbtelėjo panosėj nepatenkintas. - Juk labiau mėgstu, kai jos spardosi...
Colton žengė arčiau Loros, kilsteldamas jos veiduką už smakro, kad galėtų į ją pažvelgti. Tiksliau jos akis, nes tai buvo vienintelis komunikacijos būdas. Nežinojo, kiek nuodų buvo jos sistemoje. Tai, kad ji greitai gydavo galėjo reikšti ir greitesnį atsikratymą tuo skysčiu, tačiau... Young'as neįsivaizdavo, kuris variantas jam dabar būtų labiau tikęs. Turėjo ją iškvosti, tik ne prie jo. Smegenyse labai greitai sukosi skirtingos idėjos, formuodamos planą, kol jam pagaliau dingtelėjo.
-Ji tikrai per graži, - tarstelėjo, braukdamas šviesias jos plaukų sruogas nuo nepažeistos jos kaklo pusės. - Švaistyti laiką tiesiog laukiant, kol ji atsigaus būtų per žiauru.
Young'as vyptelėjo staiga atsitiesdamas ir pradėdamas sagstytis savo diržo sagtį. Šalia buvusi kulebra iškart atsišliejo nuo sienos.
-Tu juokauji?
-Turi geresnių idėjų? Ji neveiksni, o man nuobodu... Gal pagreitėjęs širdies plakimas privers ją greičiau atsigauti. - išsirietę lūpų kampučiai buvo net perdaug įtikinami. - Nori stebėti? Ar sugebėtum pabūti naudingas ir pasivertęs ja pasitrainioti gatvėje, žiūrėdamas, ar tave kažkas atpažins? Nes jei sugadinsi man ir tai--
-Ok ok! I'm leaving. Fuck. - kulebra atrodė gerokai sudirgusi.
Vis dėlto, vaikino kūnas greitai transformavosi į identišką šviesiaplaukės kopiją. Jis kiek pasisukiojo, tyliai susijuokdamas.
-Kaip atrodau?
-Good enough to fuck.
Colton dar kelias minutes panosėje burbėjo tai, ką Lorai padarys, kol nebuvo pilnai įsitikinęs, kad tas niekšas dingo iš namų. Nuėjęs link durų, jis greitai jas užvėrė, užstumdamas metalinę svertį iš vidaus. Tuomet grįžo prie Loros, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. Išlaisvinti jos nesuskubo, tik kelias akimirkas vertino situaciją. Iš savo odinio dėklo pasiėmė skalpelį, kuriuo perrėžė merginos riešą, tiesiai po juo padėdamas kibirą.
-Tikiuosi tu greičiau gamini kraują, nei kad veikia tavo cirkuliacija, nes... Toks metodas greičiausias. Neturim trijų valandų, o tu, brangioji turi labai nedaug laiko man paaiškinti, ką čia veiki.
Pasiėmęs paprastą medinę kėdę, Colton įsitaisė priešais merginą, nes kas kažkiek laiko jam vis reikėjo iš naujo praverti jos žaizdą. Nesibodėjo kelti jai skausmo ar būti atsargus - ji įžengė į jo teritoriją ir vien dievas jai galėjo padėti, nes visi vidiniai blondino instinktai dabar rėkė ją tiesiog nužudyti.

Lora tikrai ne pirmą ir ne paskutinį kartą save prakeikė už savo perdėtai kvailą drąsą ir pasitikėjimą savimi. Juk šioji manė, kad pasitrainiojusi aplink kulebrų gūžtą iš jos lengvai ištrūks.. Žinoma, kažkur giliai širdyje Alessa puikiai suprato, kad žaisdama šį žaidimą ji gali įkliūti. O gal.. galbūt visas šis spektaklis buvo savotiškas šviesiaplaukės būdas, kuriuo ji bandė save nubausti už pastarųjų savaičių įvykius? Galbūt Loros neapykanta pačiai sau tapo per didelė.. tokia didelė, kad net išlaikyti ją ant savųjų pečių pasidarė per sunku. Juk mutantė turėjo tiek daug priežasčių, dėl kurių galėjo ir nekentė savęs. Na, o dabar į šių priežasčių sąrašą pateko ir pats Colton. Gyvatė, kurio gyvenimą Lora nori atimti, bet širdies gilumoje žino, kad bet kuriuo atveju jį sučiupusi - paleis. Ir net nesvarbu kiek po to ji gailėsis. Žinoma, jei daugiau kažkada turės tokią progą.. jei šiandien išgyvens.
Vyriškas balsas netrukus pasiekė merginos ausis ir šioji akimirksniu suprato, kaip gerai pažįsta ir žino šitą balsą.. bet, deja, akimirkai jos smegenys užsiblokavo.. būtų bent akis krašteliu nužvelgusi kalbančiąją būtybę, bet to padaryti negalėjo, nes buvo prispausta prie sienos, kūnas buvo susirakinęs, negalėjo priešintis, negalėjo rėkti. Mergina neišleido nei garselio iš savo burnos, nebūtų jo išleidusi net tada, jei būtų galėjusi tai padaryti, bet būtų suradusi būdą pasipriešinti.. parodyti, kad nėra tokia silpna, kokią ją pateikia jos išvaizda.
Staiga, kažkokia žvėriška jėga nuplėšia tą padarą nuo Loros kūno. Merginos akys savaime užkliūva už viso to kaltininko. Už blondiniškos plaukų kupetos. Colton... kaip ji ankščiau to nesuprato? Norėjo Lora rėkti, šaukti, pulti anai kulebrai į atlapus, įspėti Young'ą, kad ši vieta yra pavojinga. Bet, deja, ji nieko negalėjo šiuo metu padaryti, tik stebėti akimis vaizdus, kurie prieš jos akis šiuo metu keitėsi tarsi kokie paveikslėliai. Ir tikrai ne gėlių.
Kaip Lora galėjo būti tokia kvaila ir nesuprasti, kad šitai gūžtai priklauso ir pats Colton? Kaip per visas tas dienas, mėnesius ar net metus, kuriuos paskyrė Henriko stebėjimams, ji nesuprato, kad tai pačiai gaujai priklauso Young'as. Frazė "eyes wide shut" puikiai apibūdina Alessa, o ši situaciją visą tai tik dar labiau įrodo. Kai kurių dalykų, kai ji pati to nenori, ji gali nematyti, o gal tiesiog apsimesti, kad nemato, nors jie ir būna labai aiškiai matomi. Tarsi patiekti ant auksinės lėkštutės, prieš nosį.
Aplamai, paskutiniu metu visi šviesiaplaukės dedami žingsniai buvo nenusisekę. Niekas jai nesisekė. Ji darė per daug klaidų. Tarsi kažkas ją būtų užkeikę.. neleidę jai priimti teisingų sprendimų, darę viską, kad tik jai nesisektų. O galbūt.. galbūt ji pavargo. Pavargo tiek metų klaidžioti po žemę, bandyti gelbėti kiekvieno šikną, bet už tai negauti jokio atlygio. Juk visą tai buvo tarsi darbas be algos, tu dirbi, atiduodi visą save į savo darbą, bet už tai negauni algos. Blogiau - lieki nesuprastas.
Vos tik suprato, kad Colton rankos liečia jos veidą, šioji norėjo suurgzti, mažų mažiausiai įkąsti jam į pirštą, kad šis savo purvinus nagus patrauktų nuo jos kuo toliau. Deja. Lora buvo visiška bejėgė. Ji dabar negalėjo nieko padaryti. Jai bereikėjo tik melstis. Melstis, kad šitas košmaras pasibaigtų kuo greičiau.
Tas Colton rankos mostas, jos galvos pasukimas į kitą pusę.. Demopoulos iš karto suprato kodėl blondinas tai padarė. Jis jai nori padėti..? Jis bando ją apsaugoti nuo kitų kulebrų? Vargu.. juk Colton nėra toks. Loros akimis blondinui tai visai turėtų mažiausiai rūpėti. Loros akimis Colton mielai stebėtų kaip kitos kulebros ją akimirksniu sudrasko. Bet visi tie klaustukai, kurie knibždėjo mutantės galvoje.. ji nežinojo. Ji nežinojo ko jai reikia tikėtis iš šios gyvatės. Tuo labiau, ji nežinojo, ko jai reikia tikėtis iš pačios savęs.
Vos tik Colton kilstelėjo šviesiaplaukės smakrą josios akys susitiko su jo. Lora net nesiruošė nusukti akių, tiesiog žvelgė į vaikiną negyvu žvilgsniu neleisdama pro jas išlįsti jokiai emocijai. Žvelgė taip, tarsi žiūrėtų į nieką, tarsi jos nei kiek nejaudintų Colton būvimas čia, ta kažkokia pagalbos užuomina, kurią Lora šiuo metu užuodė sklindančią nuo Liam.
Šiam atsitraukus Lora akimis ėmė stebėti vaikino rankų judesius.. kaip jis ėmė atsisagstyti savo kelnių sagtį. Jis juokauja? Dievaži.. jei tik galėtų, Lora tučtuojau iš čia ištrūktų. Daugiau niekada nepažiūrėtų Colton pusėn. Juk ji galėjo juo atsikratyti, sutrukdyti jam užkirsti jos kelią, kai ji turėjo tam progą.. bet ne. Tuomet ji pasidavė silpnumo akimirkai už kurią save ruošiasi kaltinti ir kankinti dar ilgai.
After all.. Lora suprato, kad visą tai buvo tik Colton surengtas cirkas, norint atsikratyti prieš tai čia buvusia kulebra. Sumanu.
Minutės bėgo. O Lora galėjo stebėti tik savo kraujuojantį riešą ir Colton bei jo judesius. Lora nebuvo toji, kuri baimintųsi skausmo, bet vis iš naujo praveriama žaizda ją iš tikro dirgino. Ir žinoma, silpnino jos organizmą, juk tai jai padėjo netekti nemažai kraujo, o kraujui atsistatyti taip pat reikėjo laiko.
Ir pagaliau, po kokių dvidešimties minučių, Lora turėjo pakankamai jėgų, kad galėtų pabandyti patraukti savo ranką, taip užkirsdama Colton kelią ir toliau ją žaloti. Deja. Vos tik šioji pabandė ją patraukti, jos jėgos ją nuvylė ir ranka paprasčiausiai ir vėl nusviro, o iš jos lūpų pasigirdo tylus inkštimas. Mutantė visai pamiršo apie pančius, kurie ją taip pat šiuo metu varžė. Lora atrėmė galvą kiek patogiau į sieną ir užmerkė akis. Galvoje nežmoniškai spengė. Blondinė jautėsi taip, tarsi visai neseniai būtų buvusi pervažiuota traukiniu. Ji suprato, kad tai tikriausiai buvo kulebros nuodų pašalinis efektas, kuris susimaišė su dideliu kiekio kraujo netekimo.
- Pa.. palik.. - galiausiai tyliai sušnabždėjo Lora, omenyje turėdama savo riešą.
Buvo juokinga kažko tikėtis iš Colton šiuo metu. Bet pabandyti buvo galima, mergina tikrai neturėjo ko prarasti. Ji jau seniai neturėjo ko prarasti, nors tai ir neigė, nors tai ir bandė užmaskuoti žmonijos gelbėjimu.
- You weren't supposed to be.. - pritrūkus oro nutyla ir įkvėpusi vėl praklaba, - here.
Ir vėl užsimerkia akimirkai pasinerdama į visus skausmus, kurie ją taip dirgino šiuo metu. Ir vėl pabandė patraukti savo ranką, bet ir vėl visą tai buvo nesėkminga.
- Colton.. - atsimerkia vien tik tam, kad galėtų pažvelgti į vaikino akis ir taip parodyti, kad šiuo metu ji nėra nusiteikusi išsisukinėti ar meluoti, ką darė praeito jų susitikimo metu, - aš nežinojau.
Ne. Alessa nebuvo šiuo metu pasiruošusi daug kalbėti. Jos jėgos kolkas trukdė jai tai daryti. Betrūko tikėtis, kad Colton šiuo atžvilgiu yra kažkiek supratingas.

Colton buvo gan nematoma klano dalis. Niekas nesididžiavo tokiu paklydėliu sūnumi, tad į jokius viešus susibūrimus ar kitus dalykus jo niekuomet nekviesdavo. Young'as buvo perdaug nepatikimas. Vėlavimas ar atvykimas apsivartojus buvo mažiausi dalykai iš to nesibaigiančio gėdų sąrašo, kurias jis galėjo užtraukti ant Henrik ar kitų klano narių galvos. Nesitvardydamas jis galėjo sunaikinti potencialius sandėrius, o ir kandus vaikino charakteris kišo koją, mesdamas šešėlį ant jo kūrėjo įvaizdžio. Stay invisible. Paprastas ir puikiai suprantamas paliepimas, kurio blondinas labai noriai laikėsi. Tokioje pozicijoje buvo kur kas lengviau vykdyti visus nešvarius darbelius, kuriuos jam mesteldavo kiti klano nariai. Liam kitų akyse buvo niekam nepriklausanti, jauna ir nepatyrusi gyvatė. Stupid. Immature. Irrelevant. But in this case ignorance wasn't bliss. It usually meant his judge's death instead.
Po jų paskutiniojo susitikimo, Colton išties vylėsi, kad pasėjo kažkokias dvejones merginos galvoje. Teisino tai savo noru žaisti kitais ir jų likimais, tačiau kažkur viduje išties ir pats buvo sudirgintas jos nelinkstančio teisingumo. Žmonija jam buvo nedėkingi niekšai, o tai, kad Lora taip užsispyrusiai juos gynė, kėlė smegeninėje nepaaiškinamus dirgiklius. Jis pats nė nepajuto, kaip ne vieną vakarą mintimis vis grįždavo link jų gvildentos temos. Ne. Nei kartelio jis nepagalvojo, kad gal mergina buvo teisi. In his eyes humanity was doomed and deserved to suffer. Tiesiog vis bandė gvildenti tą nepaaiškinamą jos pasišventimą, mėgindamas įspėti to kilmę.
Vaikinas ir pats nelabai žinojo, ką daro. Jo veiksmai ir mintys dabar galėjo būti traktuotos kaip klano išdavystė, o vaistas nuo to buvo vos vienas. Skirtingais būdais jis teisino savo pasirinkimą, kad tik nereiktų prisileisti idėjos, jog gal Loros nužudyti jam ir pačiam nesinori. Vis dėlto, jos buvimas čia kėlė grėsmę ir Young'as labai dvejojo, kad akistatoje su Henrik, medžiotoja jam taip pat išliktų gailestinga. Abejojo ir tuo, ar jo kūrėjas pagailėtų pačios merginos. Ir puikiai suvokė tai, kad jam paliepus, jis be dvejonės ją nukenksmintų. Ar bent jau pabandytų... Vis dar nežinojo, kas per būtybė yra ta mergina. Nebuvo tas, kuris skerstų vien dėl to, kad gali. Taip, į muštynes veldavosi noriai... Ir taip, jų metu dažnai kažkas nukentėdavo. Tačiau pagrindinės jo aukos būdavo maistas arba klanui prasikaltę asmenys. Everyone else were just collateral damage.
Nothing. She gave him nothing. Colton tik vyptelėjo, nei kiek nenustebdamas, kad net jam mėginant jai padėti, Lora pasirinko kovoti ir su juo. She was in a pit full of snakes. 'Trust' wasn't a good quality in this scenario. Asmeniškai tokios jos tylos jis tikrai nepriėmė. Tirpstantis laikas bėgo perdaug lėtai. Vienu metu Liam jautė, kaip jiems lieka vis mažiau sekundžių išspręsti šią situaciją ir, at the same time, kaip lėtai ji gyja. Dabar ir pats apdovanojo šviesiaplaukę savo tyla, nenorėdamas kvaršinti jos galvos klausimais, į kuriuos vis dar negalėjo sulaukti jokio atsakymo. Sukritęs kėdėje jis tiesiog žaidė rankose su skalpeliu, karts nuo karto pakeldamas akis į merginą, įsitikindamas, kad ji vis dar samoninga ir nepaniro į tamsą iš kurios ją ištraukti būtų buvę kur kas sunkiau. Sumauti nuodai... Jai turėjo skaudėti, nors kūną okupavęs nuovargis, greičiausiai, tą juslė gerokai užbukino. Būtų įsiūlęs jai kitokių nuskausminamųjų, tačiau jie neturėjo tam laiko. Colton negalėjo žaisti kiek tik užsigeidęs, tad Loros nelaimei ji turės išlikti blaiva.
Pro akis nepraslydo tas jos pabandymas jį sustabdyti, kaip ir tylus inkštimas. Sustojo, geležtę vis dar priglaudęs prie merginos odos, svarstydamas ar prireiks dar vieno karto. Ji atrodė tokia nusilpus... Saldi paralelė. Juk dar neseniai toks bejėgis jis sėdėjo prieš ją. Lyžtelėjo savo lūpas tyliai kvėpteldamas ir atsitraukė against his better judgement. Net nemirksėjo, stebėdamas jos veidelį, viduje priešindamasis visiems savo instinktams, rėkiantiems tiesiog perrėžti jos gerklę čia ir dabar. O gal ji dirba ne viena? Gal turi kažkokios informacijos? Excuses. A dozen of goddamned excuses just so he wouldn't have to admit a very basic truth. He didn't want her dead.
'Nežinojo.' Colton prunkštelėjo, nusukdamas žvilgsnį į šalį. Pakilo nuo kėdės, nukeliaudamas link senos metalinės kriauklės, paimdamas nuo jos paprastą stiklinę taurę. Pripildė ją vandeniu, grįždamas link šviesiaplaukės. Priglaudė stiklą prie jos lūpų, kiek palenkdamas, kad skystis lėtai pradėtų varvėti jai į gerklę. Vylėsi, kad ji nesipriešins, nes net idiotui buvo akivaizdu, kaip smarkiai jai trūko skysčių.
-Nežinau, kiek galiu tikėti tavo žodžiais, Lora. - prakalbo ramiu balso tonu, rodos, nei kiek nepriekaištaudamas jos sprendimu vaikščioti po svetimą teritoriją. - Tačiau turi suprasti, į kokią poziciją mane pastatei.
Young'as nutilo ir atsitraukė tik tuomet, kai taurė buvo tuščia. Tuomet jis vėl prisėdo, padėdamas stiklą ant žemės šalia kėdės, tarp pirštų vis dar žaisdamas su skalpeliu. Pagaliau paleido savo prieš tai sukąstą lūpą, sugebėdamas išgvildenti kažkokią ramesnę mintį, nors iš apsiniaukusio jo snukio buvo galima lengvai įspėti viduje siautusią ir jį kankinusią audrą.
-Jokių melų, nes tam tiesiog neturim laiko, alright? - pakėlė akis į merginą, bandydamas iš minčių nustumti tai, kas vyko tą naktį stotyje. - What are you doing here? And I mean REALLY doing here?

Nepaisant visko, Lora dabar turėjo dėkoti savo Kūrėjui, toms nepaaiškinamoms aukštesniosioms jėgoms, kurių egzistenciją Colton taip neigė. Turėjo dėkoti už tai, kad vis dar kvėpuoja, kad pateko į Colton rankas, o ne kokios kitos negailestingos gyvatės, kuri net nemirktelėjusi būtų pabandžiusi atsikratyti šviesiaplauke, atradusi būdą kaip tai padaryti. O juk Loros galva su kiekviena minute darėsi vis šviesesnė, Young'as nebeatrodė toks blogas. Gal labiau.. gailestingas? Gal už tai, ji turėjo dėkoti ne kažkam kitam, o būtent Liam'ui? Ne. Lora buvo priversta iš savo galvos pašalinti visas mintis ir dvejones, tam dabar buvo visiškai netinkamas metas. Mutantė dabar turėjo galvoti racionaliai. Abejonių sėjimas savo galvoje tikrai nebuvo dalykas, kuris galėjo jai padėti.
Colton pasitraukus Loros akys perbėgo per visą patalpą ieškodamos kažko, kas jai padėtų iš čia ištrūkti. Bet ar tai tikrai šiuo metu buvo įmanoma? Jei ji ir pabėgtų nuo Colton, pakelėje pakliūtų į kitos kulebros nasrus. Ne į tokios gailestingos. Lora net dabar, būdama visiškai nusilpusi, negalėdama pilnai valdyti savo kūno, tyliai inkšdama nuo kiekvieno menko savo judesėlio, puikiai užuodė tą kvapą. Kulebrų kvapą. Pavojaus kvapą. Mirties prisotintą kvapą. Ne. Lora neieškos būdų kaip pasprukti. Drąsiai pasitiks tai, kas jai šiuo metu yra paruošta.
Netrukus Lora pajuto prie savo lūpų priglaustą taurę, dėl to akimirksniu sučiaupė savas lūpas. Mutantė nepasitikėjo Colton'u. Ji nežinojo kas tai, nors ir pati savo akimis matė, ką blondinas darė su šia taure. O gal Lora tik melavo sau.. galbūt taip bandė parodyti Liam'ui, kad yra stipri ir taip lengvai nepasiduos. Kad ir kaip ten būtų Lora ilgai sučiauptų lūpų nesulaikė, kadangi šiuo metu tam reikėjo itin daug jėgų, kurių jos kūnui tikrai trūko. Vos tik mergina pajuto šaltą skystį, kuris ėmė slysti jos gerkle, šioji šiek tiek palenkė galvą į priekį, kad jai pačiai būtų lengviau atsigerti. Vandenį gėrė godžiai, tarsi tai būtų pirmoji skysčių dozė, kurią gavo per pastarąją savaitę. Vos tik Colton atitraukė taurę nuo jos lūpų Loros veidelis kiek susiraukė ir šioji pažvelgė į vaikino akis, bet po akimirkos ir vėl atrėmė galvą į sieną ir trumpam užmerkė akis. Lora žinojo, kad dabar turi tausoti savo jėgas ir energiją, leisti savo kūnui pačiam atstatyti save į savas vietas.
Vanduo. Tikriausiai tai buvo mažiausias dalykas, kurį Colton šiuo metu galėjo suteikti merginai. Bet. Netgi toks mažas gestas merginos galvoje sukėlė dar daugiau abejonių. Juk ji, kai turėjo tam progą, Young'ui nebuvo tokia gailestinga. Ji buvo pasiruošusi stebėti, kaip lėtai jis miršta, ji visiškai nenorėjo ištiesti jam pagalbos rankos. Ir tik po to suprato, kad negali to padaryti. Kad tam yra per silpna ir, kad Colton tikrai neįeina į sąrašą asmenų, kuriais ji nori atsikratyti.. bėda tik ta, kad visą tai visiškai nepriklauso nuo jos norų. Dėl to Lora ir atsiribojo nuo Colton, nustojo jį persekioti ar visais kitais įmanomais būdais bandyti užkirsti jo kelią. Nors ir žinojo, kad kažkuomet išauš ta diena. Juk tam Lora turi visą pasaulio laiką. Deja.. pati Alessa dėl to nebuvo patenkinta. Ji nenorėjo to. Kadangi Colton, net pats to nesuvokdamas, tą naktį bare patraukė Lorą savon pusėn. Juokingiausia tai, kad net pati Lora nesuvokė to iki to laiko, kol jai neteko su kulebra susitikti akis į akį. Vėl.
- O tu manai, kad aš šiuo metu turiu ką prarasti? - po minutėlės pagaliau prabyla ir pažvelgia į mėlynas Colton akis, - aš galiu bandyti išsisukinėti, meluoti ar ieškoti kitokių būdų, kaip nepasakyti tiesos, bet tame nėra jokios prasmės, - akimirkai nutyla leisdama sau šiek tiek pailsėti, - galiu bandyti tave suklaidinti, bet tame taip pat nėra jokios prasmės. Colton, aš neturiu ko prarasti, tai koks tikslas meluoti? - kiek kilsteli antakį žvelgdama į blondiną.
Akimirkai Lorai net buvo pasidarę gėdą žiūrėti į Colton, dėl to šioji nusuko akis į šoną. Leisdama sau šiek tiek pagalvoti, kad ir kaip nenorėjo savęs varginti į galvą kišdamas nereikalingas mintis. Galiausiai nuleido akis į savo surištas rankas. Akimirką žvelgė į jas, bet neištarė nei žodžio, netgi tada, kai išgirdo sekantį kulebros klausimą. Juk jeigu ir Colton manė, kad Lora čia atsibeldė tik dėl jo, tai nebuvo tiesa.. čia buvo kur kas daugiau gyvačių, kurios Demopoulos trukdė.  Po poros minučių Lora pagaliau sugrąžina savas akis ties Colton veidu.
- Aš tikrai nežinojau, - tyliai ištaria, - Henrik.
Žinojo, kokia kvaila ji dabar galėjo pasirodyti vaikino akyse, bet juk ji žinojo ir tai, kad tokiu metu kulebrų šiuose namuose beveik nebebūna, dėl to ji turi progą saugiai šniukštinėti aplink. Pasirodo - ne šiandien.
- Neplanavau nieko sutikti čia. Tuo labiau - tavęs, - ir vėl užmerkia akis leisdama sau šiek tiek atsipalaiduoti, nes norėjo pasakyti dar daug, bet tuo pačiu momentu norėjo ir tylėti, apie nieką neprasitarti, tuo pačiu dabar kalbėjimas vargino taip, kaip niekada, - ir taip, aš suprantu į kokią situaciją tave pastačiau, suprantu kodėl tu čia atvykai ir ką turi dabar padaryti, suprantu ir tai, kad dabar tu nori ištraukti iš manęs visą galimą informaciją, kad po to galėtum visą tai pasakyti ir Henrik'ui. Ir žinau kas manęs laukia po to, kai tapsiu nebenaudinga, nes nebebus nieko, ką iš manęs galėtum sužinoti.
Kiek pasuka savo galvą į šoną, taip apnuogindama savo kaklą, nugurkia seiles prieš vėl prakalbdama.
- Dėl to.. manau, kad gali tai padaryti dabar, neverta gaišti laiko, - atremia galvą į sieną, bet vis dar laiko ją pasukusi, - o pasirinkimų tam turi begalę.. savo paties dantys, skalpelis, peilis ar bet kas kitas, kam užtektų mane iki galo nukenksminti, - Lora nutuokė, kad jos organizmas šiuo metu daug neatlaikytų, o ja atsikratyti būtų itin lengva, juk jos kūne šiuo metu kartu su krauju cirkuliavo kulebros nuodai, o ir šiaip, ji neteko itin daug skysčių, kurie turėtų palaikyti ją gyvą, - tik pasakyk Henrik'ui, kad tai dar ne viskas.
Net pati Lora nesuprato kodėl šiuo metu pasakė būtent tai. Galbūt kažkuri Loros dalis norėjo sužinoti ar jos egzistencija Colton'ą dirgina taip pat, kaip ir Lorą dirgina jo egzistencija. After all.. šiuo metu Lorai nebuvo ko prarasti, ji tikrai nemanė, kad jai pavyks palikti šią vietą gyvai.

Iš šio rūsio pabėgti galėjai tik ta pačia kryptimi. Pro metaline svertimi užstumtas duris, ilgu koridoriumi, aukštyn laiptais į dar vieną ilgą koridorių. Jis ėjo per visą namą ir Colton ne kartą buvo instinktyviai nukeliavęs iki kito galo, vien tam kad susiprastų, jog išėjimas buvo paslėptas už didelių durų koridoriaus centre. Jos atsiverdavo į didelį priimamąjį, kurio laiptai vedė į kitus aukštus ir kambarius, bet, svarbiausia, pagrindines duris į kiemą. Laisvę. Vis dėlto, tos patalpos Lora niekuomet nepasiektų. Tik ne viena. Dar koridoriuje ji būtų pasitikta kažkurio iš šeimos narių, kuris netruktų į kompaniją vakarienei pasikviesti ir likusius narius. Blondinas tą puikiai žinojo, tad tos užvertos durys buvo greičiau bandymas užtikrinti, kad nieks neįeis į vidų, o ne priemonė pačios merginos sustabdymui.
Šviesiaplaukės nepasitikėjimas juo kėlė tik kartų šypsnį. Ji buvo tikrai kitokio tipo auka, nei kad jis pats. Tačiau jis laikėsi. Neskubėjo to komentuoti, mintyse atsargiai dėliodamasis frazes, kurias norėjo jai pasakyti. Negalėjo kompromituoti savęs. Kaip ir Henriko. Bet nenorėjo suteikti ir galimybės jai pačiai suknisti visus savo šansus. Deja. Ji paskubėjo ir tą padarė pirma. Kūrėjo vardo paminėjimas jį nutvilkė, priversdamas stipriau sugniaužti kumščius, lėtai lyžtelint savo lūpą, kuri dabar, kaip ir ko krumpliai, balo nuo įtampos.
-Pakankamai kartų esi buvusi mano pozicijoje, kad žinotum, jog melas nėra neliečiama nuodėmė padarams, atsidūrusiems tokioje kėdėje. - tarstelėjo vis dar šaltu balso tonu. - Tu turi, ką prarasti. Laiką. Kiekviena sekundė atotolina tavo likimą ir, in turn, pelno dau daugiau laiko, šansų ir panašių dalykų. Or, at least, that's how you should see it. The fact, that you have already given up, is quite...curious.
Kryptelėjo galva kiek susiaurindamas žvilgsnį. Perdaug aistros jautė tos moters kūne, kad ji, taip pat kaip ir jis, trokštų mirties. Ne. Ji nebuvo užpildyta ta tamsa, tačiau mirtis jos negąsdino, o tai kėlė ne vieną klaustuką jo galvoje. Gal ji, išties, buvo nemirtinga? Lora neskambėjo, kaip viską gyvenime praradęs žmogus. Gal jei nebūtų jos sutikęs anksčiau, ir patikėtų tokiais dalykais, tačiau ne dabar. Not like this. Per tas valandas, praleistas dviese uždaroje, slogioje patalpoje - kažkuo, beje, panašioje į šią - jis spėjo merginoje pamatyti tą užslėptą norą gyventi. Nuoširdžiai gyventi, o ne vien egzistuoti, vykdant kažkokią aukštesnęją misiją ar pašaukimą - jis vis dar nežinojo, ko skatinama šviesiaplaukė vykdė tokią vendetą. Faktas nesikeitė - ji norėjo gyventi. Tad tas 'neturiu, ko prarasti' buvo paprasčiausiai neįtikinamas.
Merginos žodžiai susilaukė tik tylaus jo juoko, blondinui kiek labiau palinkstant į priekį, alkūnėmis pasiremiant į savo kelius. Jis pasirėmė į savo kojas abiejų rankų pirštais dabar spausdamas skalpelį, tarsi ruoštųsi jį perlaužti perpus. Anaiptol. Tiesiog trynė nykščiais tą plieną, tarsi jis būtų turėjęs magišką savybę sugerti visą vaikino pyktį.
-Sakai viską žinai... Interesting. - vėl prabilo gal kiek perdaug sarkazmo pritvinkusiu balsu, tačiau buvo perdaug įpratęs turėti atitinkamą rolę šioje vietoje, kad taip lengvai šia atsikratytų. - Nes viskas, ką aš pastarąjį pusvalandį darau, tai ieškau preteksto palikti tave gyvą. Tu sau, beje, šioje srityje nei kiek taip kalbėdama nepadedi.
Colton apgailestaujančiai atsiduso, vėl nugara net su garsu atsiremdamas į kėdės atlošą. Caktelėjo liežuviu, nors neaišku, kas jį erzino labiau - tariamas Loros pasidavimas ar jos įsitikinimas, kad ir šią situaciją ji kontroliuoja, žinodama visus blondino veiksmus ir planus.
-Manai man rūpi kažkokia informacija, kurią tu gali turėti? Man pavojų kelia vien tavo egzistencija. Už tai, kad niekas apie tave žino. Už tai, kad tu vis dar gyva. Už tai kas-- - jis akimirkai nutilo, rinkdamas žodzius. - Kas įvyko. Tuo pačiu tu, kaip medžiotoja keli grėsmę Henrikui. Klanui. Manai rizikuočiau, tave atgaivindamas, vien tam, kad vėl nukenksminčiau? How stupid do you think I am?
Blondinas vėl susiraukė ir atsikrenkštė, pajutęs, kad vėl leido emocijoms save užvaldyti. Niekada čia toks nebūdavo ir liežuvio perdaug nelaidydavo, nebent labai jau norėdavo suknisti kažkieno smegenėles.
-Sau norėtum greitos mirties, kai mane kankinti buvai pasiryžusi pusę paros..? Mh... Man įdomu, kaip greitai vyktų tavo regeneracija, jai negautum jokio maisto. Kad ir kuo pati minti... - jis staiga sadistiškai išsišiepė. - Žinai... Henrikas man papasakojo apie tai, kodėl jie nuolat kraustosi. Jie turi šiokią tokią tradiciją. You see... Tokius nemirtingus padarus, kaip tu, jie paprasčiausiai supančioja ir gyvus užmūrija rūsio sienose. And there's only so many walls in a building, Lora...
Young'as kelias akimirkas savo ledo mėlynumo akimis spoksojo į merginą, lūpoms vis dar išsirietus į saldžiai sadistišką vypsnį. Tačiau kaukė greitai nukrito, jam paprasčiausiai susiraukiant ir papurtant galvą.
-Is this how you see me? Is this what you think I'd want to fucking do to you? Lora, for fuck's sake... - sugriebė dantimis, nusukdamas žvilgsnį į sieną, net liežuvį į skruostą susigrūdo, kad kažko nelepteltų. - Cut the crap.
Colton atsikvėpė staiga pakildamas nuo kėdės. Vėl paėjo link to staliuko, ant kurio numetė turėtą skalpelį, šalia kitų savo įrankių. Pradarė milžinišką stalčių, išsitraukdamas butelį viskio. Pastarajam laiko visuomet atsiras, ypač, kai kantrybė seko greičiau, nei kad jis būtų norėjęs. Pradarė tarą, stiklinį kaklelį iškart priglausdamas prie lūpų keliems godiems gurkšniams. Tuomet staiga, lyg kažką prisiminęs, pasisuko ir vėl į šviesiaplaukę.
-Tas vaikinas. Jaunėlis. Tavo darbas? - jautė pareigą pasitikslinti, nors vos uždavęs klausimą, merginos atsakymą jau įtarė.

- Laikas. Likimas.. - Lora tyliai pakartoja vaikino žodžius.
Per tiek nugyventų metų laikas jau seniai Loros galvoje buvo praradęs savo tikrąją sąvoką. Taip, su kiekvienu teisingu žingsniu, ji pelnydavo vis daugiau laiko sau, savo pašaukimui.. kiekviena klaida ją nuo to atitolindavo, leisdavo blogio šaknims vis labiau plisti ir užvaldyti vis daugiau gyvų organizmų.. bet. Per pastarųjų mėnesių įvykius Lora suprato, kad nėra jokios prasmės verstis sau per galvą, kad padaryti kažką greičiau, kad įtikti toms aukštesniosioms jėgoms, kurioms Lora visą amžinybę tarnauja. Ne. Lora turi visą pasaulio laiką. Visos padarytos klaidos ją moko. paverčia ją stipresne, apsaugo nuo tokių pačių klaidų ateityje.
O ir patį Henriką Lora stebėjo jau labai ilgą laiką ir tikrai greitu metu neplanavo pradėti jo medžioklės.. mutantė priėmė kiek per greitą sprendimą, kuris tikrai nebuvo ir nėra racionalus, visam tam ji dar nebuvo pasiruošusi, nebuvo susidėliojusi savo galvoje planų, kurie ją gelbėtų. Panašu, kad Alessa taip greitai peršoko ties Henriku vien tik tam, kad nereikėtų sutelkti dėmesio ties Colton'u. Negalėjo to padaryti. Nenorėjo. Dvi Loros pusės pešėsi tarpusavyje vien dėl to, kokią audrą Loros galvoje sukėlė ši kulebra.
Teisingumo, taikos ir gėrio pasaulyje ištroškusi Loros pusė norėjo kuo greičiau nušluoti blondiną nuo šios žemės paviršiaus, užkirsti kelią visiems jo blogiems darbams, sunaikinti tą blogio sėklą, kurią jis nešiojasi savyje.
Bet.
Žmogiškoji ir jautrioji Loros pusė norėjo pradingti nuo Colton'o kuo toliau. Pamiršti apie jo egzistenciją, pamiršti apie visą tai, ką blogo jis yra padaręs, apsimesti, kad nieko blogo niekada neįvyko. Atrasti būdą, kaip sužadinti šviesą jo galvoje pačiai nepakliūnant į jo akiratį.
Deja. Likimas visada mėgdavo Lorai krėsti išdaigas. Jai bėgant nuo Young'o, ji ir vėl papuolė į jo rankas. Kas išties buvo juokinga. Visiškai neplanuota. Tai buvo ir yra tai, ko Lora tikrai nenorėjo ir nenori.
- Kiekviena sekundė atitolina mano likimą? - net antakį kilsteli kiek susidomėjusi, - likimas mėgsta krėsti šunybes. Galbūt tai, kas gali atrodyti, kaip atitolinimas nuo mano likimo, mane prie jo kaip tik priartina? You'll never know.
Išgirdus tylų Colton juoką Loros akių vokai automatiškai užsiveria. Šioji neištaria nė žodelio, neišleidžia nei garso laukdama sekančių vaikino žodžių ar veiksmų. "Nes viskas, ką aš pastarąjį pusvalandį darau, tai ieškau preteksto palikti tave gyvą." Vos tik šie žodžiai pasiekia Loros ausis, šioji akimirksniu atsimerkia ir pagaliau pasuka savo galvą į Liam. Taip. Ji jį pastatė į tikrai nepavydėtiną situaciją. Padarė tai visiškai apie tai nenutuokdama. Sukėlė bėdų ne tik sau, bet ir kulebrai.
Žiojosi Lora kažką pasakyti, bet jai paprasčiausiai pritrūko žodžių, o ir sekantys Liam'o sakiniai ją paprasčiausiai nutraukė. Ši net kiek susigūžė, bet ne iš baimės, o iš informacijos, kurią perskaitė jo žodžiuose. Ji jam kėlė grėsmę. Jis rizikuoja vien būdamas su ja šią akimirką, bandydamas jai padėti atsigauti. Bandydamas.. ją išgelbėti. Kol tuo metu Lora bando jį išprovokuoti to net nesuvokdama.
- Tu tapai tarsi trikdis mano egzistencijoje nuo tos akimirkos, kai leidau tau pamatyti ir pažinti daugiau manęs, nei leidžiu bet kuriam kitam asmeniui, - trumpam įsidrąsina pažvelgti į kulebros akis, kurios šiuo metu tikrai neatrodė itin ramios, - trikdis, kurio negaliu išinstaliuoti iš savo egzistencijos ir vėl pagaliau pasijausti laisva, - trumpam merginos akys nukrypsta į skalpelį, kurį blondinas laikė savo rankose, - Henriką stebiu jau seniai. O dabar.. na, jis tapo tarsi tai, kas mane atitolina nuo.. - trumpam nutyla vėl pakeldama savas akis, - nuo medžioklės, kuri prieš tai nepasibaigė sėkmingai.
Lora įdėmiai išklausė apie visą tą sadistišką Henrik kankinimo būdą. Ar tai reiškia, kad būtent tai dabar laukia ir pačios Loros? Galbūt dėl to Colton ir prikėlė ją naujam gyvenimui, kad galėtų įvykdyti būtent šį planą? Lora nevalingai papurto savo galvą, bet tuomet kiek susiraukia, kadangi jos judesiai buvo ganėtinai per greiti, o to pasekoje šioji susilaukė visiškai nemalonaus galvos skausmo. Spaudimo. Cypimo. Net pati nebūtų įvardinusi, kokia skausmo rūšis dabar ją kankino.
Per savo nesuskaičiuojamus gyvenimo metus Lora patyrė itin daug kankinimo būdų, daug įvairiausio plauko mirčių, buvo daug kartų numirusi ir daug kartų prisikėlusi naujam gyvenimui. Lora jau seniai pametė skaičių metų, kuriuos jau vaikšto šia žeme. O gal paprasčiausiai ji jau seniai nustojo juos skaičiuoti. Nepaisant to, Lora žinojo, kad jei gautų pasirinkti savo mirties būdą, ji tikrai pasirinktų kažką, kas jai padėtų labai greitai numirti, nors.. Lora iškęsti galėjo daug ką. Tik niekada nebuvo tam pasiryžusi.
Sekantys Colton žodžiai Lorą ir vėl privertė trumpam suklusti. Ji suprato, koks viesulas dabar siaučia vaikino galvoje ir dėl to jautė gailestį, bet tuo pačiu ji negalėjo nieko dėl to padaryti, juk ji negalėjo nieko pakeisti. Lora akimis sekė kiekvieną vaikino judesį, bet, kad ir kaip būtų keista, šiuo metu ji net nebandė nuspėti vaikino veiksmų.
- Tuomet kokia viso to pras-- Lora greitai sučiaupia lūpas išgirdusi apie jaunėlį. Akimirkai nutyla, leisdama sau pagalvoti. Ne. Meluoti Alessa dabar neketino, išsisukinėti taip pat, - man reikėjo nuo kažko pradėti, - tyliai vepteli nusukdama akis nuo vaikino.

Vaikinas nejučiomis šyptelėjo, vos vos susiaurindamas savo žvilgsnį. Merginos balso tonas puikiai išdavė tą pakitusią poziciją joje, kurią jis įtarė dar jų ankstesniojo susitikimo metu. The seed of doubt he had sown in her... It seemed to be sprouting. Jis kiek ložtelėjo galvą atgal, įsikąsdamas į savo lūpą. Nieko apie tai nesakė. Bent jau ne kol kas...
Žvilgsniu tiesiog bėgiojo po jos veidelį, tarsi ieškodamas jame dar daugiau atsakymų.
Young'as buvo įpratęs, kad į jo kūrėją buvo kėsinamasi dažnai. Labai dažnai. Tačiau tikrai retai tie pasikėsinimai buvo verti dėmesio. Pavienės kulebros. Užgautos aukų šeimos. Ambicingi idiotai, norintys patys tapti lyderiais. Kandidatų niekada netrūko ir Colton su tokiais išmoko tvarkytis atitinkamai. Tam vyrui apsaugos nereikėjo, tačiau su šiukšlėmis purvintis retai kas norėdavo, o blondinas savo vidinę pagiežą mielai išliedavo ant tokių tipų. Lora wasn't one of them. He felt a while ago, that if she wanted to - she could be a really serious threat. Yet today she did something that seemed...irrational. Naive even. Young was doubting himself, thinking if there was a possibility, that she did it on purpose.
-Bandai naudoti mano paties taktiką prieš mane? Užkalbėsi dantis filosofijomis ar... Teigsi, kad mirties nebijai? Juk pati žinai, kad yra baisesnių likimų, nei tai. Ir niekas šiame name neklijuoja prie savęs gėrio etiketės, tad tokių, kaip mes, fantazijoms nėra ribų...
Blondino lūpos vis dar buvo iškreiptos nežymiam vypsniui. Lora su juo žaidė - tą jis ir pats suprato. Erzino? Kandžiojosi? Jis dar neįtarė, kokią rolę mergina dabar prisiėmė, tačiau jai rodėsi patogu vėl užsimaskuoti tuo neliečiamumo šydu, tarsi tąkart jie nebūtų taip suartėję. She was naked in front of him, both physically and mentally. So was he, however, while he didn't mind it, Lora seemed to be tortured by that night's consequences to this day. Merginai pagaliau prabilus, jo veidas kiek nurimo. Colton atsitiesė kėdėje, kryptelėjo snukį ir klausėsi jos žodžių, vis stebėdamas jos veidelį. Vėl nesusilaikęs jis tiesiog prunkštelėjo.
-Let me get this straight... Tu kaltini mano egzistenciją dėl to, kad nesijauti laisva? Tai, Lora, kur problema..? Aš juk nesislėpiau. Toliau sėkmingai keliavau į barą, kuriame, beje, tu staiga nebesirodei. Pati žinai, kur aš trinuosi ir manimi atsikratyti būtų nepaprastai lengva. You know I wouldn't fight it or even mind it... And yet... Here we are.
Blondinas suėmė savo kėdę, prisitraukdamas ją prie pat merginos. Šįkart jo delnai nusileido ant jos kojų, jam vėl palinkstant į priekį.
-Man rodos, tau kaip tik trukdo ta laisvė, kurią žada pažintis su manimi. Jei tau reikia taikinio, kad užsimirštum, galiu pasiūlyti tuziną kitų, kurie neatvestų tavęs tiesiai į mano rankas... Ar tu taip nusprendei save nubausti? Už tai, kad akimirką leidai sau sudvejoti? Negi tai tokia nuodėmė? - staiga jis susijuokė pats iš savęs. - Bet kas aš toks, kad vėl tau tai aiškinčiau...
Colton vėl atsitiesė ir giliai iškvėpė, mintyse dėliodamasis veiksmų planą. Paleisti jos negalėjo. Not yet. Tačiau ir laikyti ją čia buvo perdaug pavojinga. Kai nuėjęs jis pilstėsi sau alkoholį, buvo spėjęs jau stabtelti, nusprendęs, kad tų kelių gurkšnių užteks, tačiau merginos patvirtinimas privertė jį ir vėl prisipildyti savą taurę. Jos darbas... Jis skaudžiai susijuokė.
-You should be dead, Lora. You should be fucking dead. And yet, here we are. - jau antrą kartą pakartojo tą pačią frazę, šįkart per dantį traukdamas save, o ne ją. - Ar yra šansų, kad tu man pasakysi tiesą? I mean... Visą tiesą, Lora? Apie tai, kas esi. Ką veiki šioje Žemelėje. Ir...ko nori? Turiu omeny tai, ko nuoširdžiai nori, o ne turėtum norėti, anot tavo bosų?

Galbūt visas šis cirkas su Henrik'u ir buvo savotiškas Loros būdas nubausti save už visas klaidas, kurias padarė per tokį neilgą laiko tarpą.. bet, kad ir kaip ten būtų ji to tikrai nepripažins. Mutantės ego buvo kiek per aukštas, kad ji leistų sau pripažinti tokio tipo dalykus. Geriau ji viską suvers ant netinkamo laiko, oro, netinkamos aplinkos, netinkamo pasiruošimo. Ir visą tai darys tik tam, kad galėtų trumpam nutraukti savo mintis nuo tikrųjų viso to priežasčių.
- Bandysiu teigti, kad mirties nebijau..? Anaiptol, Colton, tokiems gyviams kaip man, vienas iš sunkiausiai pasiekiamų dalykų yra būtent mirtis.
Mirtis.. galbūt tai buvo vienas iš labiausiai nepasiekiamų dalykų Loros gyvenime. Juk ji galėjo teigti, kad mirties nebijo, kad vos tik jos širdžiai nustojus plakti, jos siela reinkarnuosis į kitą, jauną kūną ir šioji vėl gyvens, kaip gyvenusi prieš tai. Taip, tokios mirties Lora nesibaimino, nors žinoma, tokia mirtis iš jos atimtų itin daug laiko apie kurį prieš tai kalbėjo Young'as. Bet buvo ir kita mirties pusė. Ta tikroji mirtis, kurios Lora niekada negalėjo pasiekti. Mirtis, po kurios kūną užvaldo tamsa, o sielą apima visiška ramybė.. taika? Ne, Lora nežinojo kas laukia po tikros mirties. Mutantė buvo priversta visą amžinybę (o po to ir dar ilgiau) klaidžioti šia žeme, vykdant tikriausiai visiškai beprasmę misiją, gelbėjant žmoniją nuo blogio, bet tuo pačiu metu niekada neatrandant tos tikrosios sielos ramybės, kurios jai jau seniai trūksta ir reikia.
Faktas tas, kad Lora savu jautrumu šimtą kartų lenkė Colton. Ji savo galvoje daug kartų apmąstė jų praeito susitikimo įvykius, ilgai save dėl to kaltino, nusprendė visiškai vengti šios gyvatės, neleidžiant sau dar kartą paslysti ir pakartoti savų klaidų.
Kol Lora bandė išsilaižyti žaizdas iššauktas savųjų klaidų, Colton ir toliau lankėsi bare, kuriame turėjo dirbti Alessa. Deja. Jos ten nebuvo. Šioji dar ilgai neplanavo ten grįžti, ji negalėjo rizikuoti ir vėl sutikti šios gyvatės, žinojo, kad kažkuri Loros dalelė pajautė prisirišimą prie jo.. nuodėmė. Loros galvoje tai prilygo tarsi didžiausiai nuodėmei.
Žinoma, porą dienų Lora rado žmogų, kuris padirbo už ją, bet ilgai kitais darbuotojais naudotis ji negalėjo, dėl to jai teko pasiimti atostogas, užsidengiant pakrikusia sveikata. Nors.. ji juk nemelavo, her mental health was truly disturbed.
- Tavimi atsikratyti būtų nepaprastai lengva? - kilsteli antakį. Jei tik Lora būtų galėjusi, šioji būtų pasitraukusi kiek tolėliau jau tą akimirką, kai Colton delnai nusviro ant jos kojų, bet ji negalėjo, kadangi ji ir taip nugara ramstė tą šaltą betoninę sieną, - galbūt būtent taip man ir trukdo tai padaryti? Žinojimas, kad galbūt tu nesipriešinsi, žinojimas, kad toji saldžioji mirtis yra tai, ko tu trokšti? Galbūt aš supratau, kad didžiausia bausmė, kurią galima sugalvoti tau, yra palikti tave gyvą? - viską susakiusi pažvelgia į vaikino akis ir po akimirkos atsidūsta, - ne. Aš negaliu. Kaip tu ten mane buvai pavadinęs..? Medžiotoja? O dabar įsivaizduok, kad medžiotoja radusi sau auką, leido sau prie jos priartėti kiek daugiau, nei, kad jai reikėtų, leido sau įsigilinti į savo aukos gyvenimo istorijos nuotrupas, į savo aukos asmenybę, savo galvoje susikūrė savo istoriją, kodėl toji auka tapo tokia, kokia ji yra dabar ir nusprendė, kad vien dėl to ja atsikratyti negali, - net galvą nusuko į kitą pusę, kad nereikėtų palaikyti akių kontakto su kulebra.
Vos tik Colton'ui atsitraukus nuo jos toliau Lora išdrįso pasukti savo veidelį į tą pusę, į kurią nužingsniavo blondinas. Pabandė išlaisvinti savo rankas iš virvių, kuriomis jos buvo supančiotos, bet ne tam, kad pabėgtų, o tam, kad įsitikintų, ar turėtų šansą iš čia ištrūkti, jei sugrįžtų ta pati kulebra, kuri ją supainiojo. Arba bet kuri kita. Bet kas kitas, kas nėra Colton. Deja. Virvės buvo per stiprios, jos jėgos neleido iš jų ištrūkti. O tai galėjo reikšti tik du dalykus: arba tai yra užburta virvė, arba jai reikia dar daugiau laiko, kad jos kūnas sugrįžtų į senąsias vėžias.
- Colton.. - kiek apgailestaujančiu balsu prabyla, - jei ir pasakyčiau tau apie tai, kas aš esu, ką čia veikiu, ko noriu, kodėl to noriu.. tu to nesuprastum. Ne, aš nelaikau tavęs kvailu. Tiesiog šia žeme vaikšto kur kas daugiau gyvių ir padarų rūšių ir apie daugelį jų tu net nežinai ir vargu, ar kažkada gausi progą apie tai sužinoti, - kiek atsidūsta stebėdama aukštą vaikino siluetą, - šis pasaulis yra keistas, daugeliui dalykų jame net nėra paaiškinimų.. kas aš esu iš tiesų? Nežinau. Ir šiuo atveju sakydama žodį "nežinau", aš to iš tikro nežinau. Daug metų tikėjau tuo, kas nuo pačios mano atsiradimo minutės buvo įinstaliuota į mano galvą, palaipsniui pradėjau matyti, kad visame tame nebuvo tiek daug tiesos, kiek jos mačiau pradžioje. Tuomet užmerkiau akis, ir vykdžiau tai, kas man visada buvo paskirta, netgi tada, kai puikiai suvokiau, kaip visą tai yra beprasmiška, - net kumštukus kiek suspaudžia bekalbėdama, - dėl to manau, kad tiksliausiai mane apibūdinantys žodžiai galėtų skambėti būtent taip: būtybė, kuri visą savo gyvenimą yra priversta ieškoti gėrio pasaulyje ir jį plėsti, bet šis jos darbas prilygsta tarsi Sizifo darbui. Tai tarsi beprasmis darbas, kuris ją persekioja tarsi koks prakeiksmas, kurio ji atsikratyti negali, - žinojo Lora, kaip absurdiškai tai turėjo nuskambėti Colton galvoje, ypač tuomet, kai ji žinojo kokią nuomonę savo galvoje Young'as turi susidaręs apie tai.

-Bet tu jos nesieki... Ar gal, tiksliau, nebesieki. Kas šiek tiek juokinga, turint omenyje tavo ankstesnį norą mane įtikinti kažkokia gėrio egzistencija šiame pasaulyje. If it's so good, why did you want to escape?
Kiekvienas merginos pasirinktas žodis, jos balso tonas, išraiškos... Colton kabinosi už kiekvieno ploniausio siūlo, mėgindamas išardyti visą tą Loros susikurtą pasaulėlį. Tikėjosi, kad taip geriau ją supras. Tikrąją ją. Nebuvo dar toks savimyla, kad manytų, jog mergina staiga pakeis visą savo egzistenciją vien dėl poros susitikimų ir pokalbių su juo.
Young'as mirties troško ne vardan ramybės - juk nemanė esąs jos vertas. Vienintelė mintis, vyravusi jo galvoje tamsiausiais momentais, būdavo gan paprasta. 'Make it stop'. Jis nebuvo įtikėjęs dangumi ar pragaru, net jei Henrik buvo pradėjęs formuoti ir kitokią perspektvą kažkur jo pasąmonėje, bet net amžinai jo sielą deginančios liepsnos skambėjo šimtą kartų geriau, nei tas skausmas, kuris jį dusindavo juodžiausiomis naktimis. Ne. Mirtis buvo išsilaisvinimas. Kažkas, ko jis laukė ištiestomis rankomis, tarsi pasitikdamas geriausią savo draugę. Ir, vis dėlto, jis vis dar buvo čia. Vis neperžengė tos ribos, leisdamas sau kaboti virš bedugnės, mėgaudamasis tuo jausmu ir vis atidėliodamas savo išėjimą.
Merginos nesirodymas tame bare taip pat davė jam pakankamai atsakymų apie tai, ką jai reiškė tas susitikimas. Colton lyg ir nesitikėjo, jog ji toliau sėkmingai visur vaidensis, tačiau kažkiek vilties tikrai turėjo. Mielai norėjo pratęsti jų pokalbį, tačiau po poros apsilankymų jos darbo vietoje jis suprato, kad tai neįvyks. Na, įvyko, tačiau ne tomis aplinkybėmis, kuriomis jis būtų norėjęs.
-I mean... Tu neklysti. Life is a punishment. Bet. Kiekviena mano gyvenimo savaitė, kainuoja mažiausiai keturias gyvybes. Daugiausiai... - jis akimirkai nutilo, lyg pasvarstydamas. - Na, apie dvidešimt. Tad kiekviena diena, kiekviena valanda, kurios metu tu mane baudi, šiam pasauliui literally kainuoja sielas. Ar tu tikra, kad būtent taip nori pateisinti savo veiksmus?
Blondinas vėl vyptelėjo, jo žvilgsniui susiaurėjant, jam vis ieškant merginos žodžiuose kažkokio svarumo, o ne spekuliacijų, kuriomis ji bandytų jį užkalbėti. Ir štai ta properša, tas skilimas, marmuriniame Loros fasade. Viskas pabyrėjo, tarsi tinkas ir Colton gavo pilną akimirką, kurios metu jis galėjo pamatyti bent trupinėlį tiesos. Kartus ir pašaipus jo vypsnis bei žvilgsnis tuoj pat sušvelnėjo. Veidas pasidarė ramus, jam žvelgiant į šviesų merginos veidelį.
-Lora... Tu save dėl to ėdi, tarsi tai būtų didžiausia nuodėmė. Tau užtektų praleisti su manim vos parą, kad tuoj pat pakeistum savo nuomonę ir nuspręstum mane nukenksminti. - Young'as tyliai susijuokė, puikiai žinodamas tai, kokia buvo jo rutina ir kokias emocijas tai sukeltų kitiems asmenims. - Vietoj to pati pasirenki save nubausti, atsitraukdama ir leisdama sau kankintis pačiai su savo mintimis. Žinai, kur nuveda tokie mąstymai? Literal insanity. The fact, that you voluntarily entered Henrik's territory is proof of that.
Merginai staiga vėl atvirai prakalbus, blondinas lėtai apsisuko, ramiai grįždamas link jos ir vėl įsitaisydamas ant kėdės. Neskubėjo, nedarė jokių staigių judesių, tarsi bet kuris iš jų būtų galėjęs priversti ją persigalvoti ir vėl užsisklęsti savyje. Tylėjo ir nieko nekomentavo tol, kol ji nepabaigė ir net tada kelias minutes neskubėjo atreaguoti. Kartojo jos žodžius sau galvoje vėl ir vėl, puikiai matydamas tuziną dalykų, prie kurių galėjo prisikabinti, norėdamas merginą išmėsinėti, tačiau tvardėsi kaip tik įmanydamas.
-A soldier. - staiga tasrstelėjo, nei pats nesusigaudydamas, kad tai pratarė balsu, tik išgirdęs savo paties balsą tankiau sumirksėjo. - Darai tai, kas liepta, nes tiki tos pusės teisingumu. I mean, I get it. In theory, but... I get it. Todėl ir baudi save už bet kokį nusižengimą... No deserting, right? O nuo... Nuo to momento, kai atsiradai... Ar buvo bent kartas, kai tavo generolai tau davė ženklą? Kaip nors pasakė, kad eini teisingu keliu? Kad teisingai supratai jų nurodymus?
Colton vėl lėtai gurkštelėjo iš savo taurės. Nenorėjo, kad jo balsas nuskambėtų sarkastiškai, tačiau tuo atsikratyti buvo sunku. Jam išties buvo įdomu, tačiau jis nemokėjo neutraliai apie tai kalbėti, kai tokiame aklame kažko sekime matė tiek daug trūkumų.

Visos šios kalbos atrodė tokios beprasmiškos. Colton turėjo savo nuomonę, o Lora savąją. Žinoma, vienintelis skirtumas tarp jų šiuo metu buvo tas, kad toji Loros nuomonė, kurios ji laikėsi tiek daug metų, ėmė pamažu irti. Deja, mutantė to nesuprato ar bent jau neleido to sau suprasti. Juk kitokio gyvenimo ji nematė. Sunku Demopoulos būtų įsivaizduoti, ką ji darytų ir kuo būtų, jei neužsiiminėtų dabartine savo veikla.
- Nesiekiu, - trumpai atsako į gyvatės žodžius.
Nenorėjo Alessa ir toliau plėtoti šios temos. Nenorėjo pasakyti kažko daugiau, nei kad ji pati sau gali leisti. Panašu, kad dabar mutantė lengvai galėtų leptelti net apie tai, kad ji yra viena iš pirmųjų padarų, kuriems atiteko garbė vaikščioti šia žeme. Ir kaip tai nuskambėtų? Ne. Colton ir taip jau žino per daug apie ją.
Bet.
Bet kad ir kaip Lora norėtų tai nuslėpti, žinojimas, kad kažkas žino apie ją daugiau nei ji įprastai leidžia priverčia ją pasijausti kiek geriau. Nesvarbu net tai, kokiai personai visa ta informacija nutekėjo. Na, svarbiausia, kad ne egzekutoriams.
Kiekvienas sekantis kulebros žodis vertė merginos veidą nusidažyti pasibjaurėjimo prieskoniu. Ne, Lora net nebandė to slėpti, nebandė nuslėpti jokių emocijų, kurios šiuo metu taip puikiai matėsi jos veide ir tose stiklinėse akyse, kurios žvelgė į Young'ą tarsi norėdamos jį užtildyti, vien tik tam, kad pačiai Alessai nebereikėtų girdėti nei žodžio. kad pačiai Alessai nereikėtų klaidžioti savo abejonių pinklėse.
Lora nesuprato, ar ji šiuo metu šlykštėjosi Colton'u ir jo žodžiais, ar labiau savimi ir tuo nesugebėjimu nukenksminti šios gyvatės. Juk pačio Colton žodžiais tai padaryti būtų taip lengva.. bet vien tik lengvumo tam neužtenka, kadangi tam reikia ir noro. Šiuo atveju - kiek didesnio nei įprastai.
- Žinai, koks yra vienintelis dalykas, kuriuo dabar bandau save užkalbėti? - pakelia akis į vaikiną, kai šis ir vėl sugrįžta ant savo kėdės, - suteikti kuo mažiau informacijos tau. Bet tuo pačiu.. - akimirkai nutyla, - žinai ką man šaukia mano kita pusė? Ji jau seniai norėjo pasidalinti visomis tomis paslaptimis, kurias aš laikau savyje, su kažkuo kitu. Bet aš negaliu. Joks mano sutiktas asmuo nebuvo tam tinkamas. Nebuvo ir nėra tam pakankamai patikimas ar net pasiruošęs.
Lora net nevalingai susijuokia suprasdama kokia ji yra beviltiška. Kaip viskas yra beviltiška. Juk ji pati yra kaip didžiulė tiksinti bomba, kuri susprogusi gali atskleisti tokią didelę aibę paslapčių..
Išgirdusi paskutinius blondino žodžius šviesiaplaukė tankiau sumirksi. Net neištaria nė žodelio. Tarsi sustingsta paskęsdama savo prisiminimų virtinėje. Labiau - nuotrupose. Juk jos gyvenimas toks ilgas.. pusės dalykų iš jo ji jau net nepamena. Pusę savo prisiminimų Lora savo noru užrakino giliausioje savo širdies kertelėje. Ten, kur niekas negali jų pamatyti, ten kur niekas apie juos negali sužinoti. Net pati Lora.
Tik po gerų penkių minučių mutantė pabunda iš savo prisiminimų, tyliai atsidūsta, kiek pasimetusiai akimis perbėga per visą patalpą, kol galiausiai jos ir vėl sustoja ties Colton'u.
- Ne, - vos girdimai tarsteli pati prisibijodama savo balso, vien dėl to, kad jis nesuvirpėtų ar vidurį sakinio nenutrūktų, - būtent dėl to ir darau tai, ką darau. Būtent dėl to ir baudžiu save dėl kiekvienos savo nuodėmės ar nusižengimo, nukrypimo nuo savo kelio. Nuo pat pradžių žinojau, kad esu parinkta daryti, tai ką darau vien dėl to, nes esu to verta, vien dėl to, nes tie, kurie tai paskyrė man, žinojo, kad galiu su tuo susitvarkyti, ar bent pasistengti su tuo susitvarkyti.. - akimirkai nutyla, kad galėtų surinkti sekančius savo žodžius, - nežinau kiek dar tokių būtybių kaip aš klaidžioja čia žeme.. niekada nenorėjau to sužinoti. Galbūt jų daugiau išvis nėra. Nors, atsižvelgiant į viską, tai būtų itin nelogiška. Bet žinau tik vieną - nesvarbu kas nutiktų, nesvarbu kiek kartų beparklupčiau, nesvarbu kiek kartų suabejočiau dėl visko, negaliu nustoti dariusi to, ką darau, negaliu nuvilti tų, kas mane sukūrė.
Juokingiausia buvo tai, kad Lora taip stipriai laikėsi įsikibusi viso to, net tada, kai ji pati puikiai suprato tai, kad niekada nesužinos ar ji eina teisingu keliu, net tada, kai pati abejojo tuo, ką daro, net tada, kai ji jau seniausiai norėjo viską mesti.
Net ir dabar.
Net ir dabar, kai jos egzistencija šioje žemėje jai pačiai prilygo lyg savo pačios sukurtam pragarui.
Juk ji neturėjo nieko.
Visiškai nieko.
Ji neturėjo peties, į kurį galėtų atsiremti tuomet, kai pasidaro per sunku.
Ji neturėjo žmogaus, kuris jai padėtų ir kartu su ja leistųsi į visas jos medžiokles. Ji visuomet dirbo viena.
Ji nežinojo, ar ji viską daro teisingai.
Ji nežinojo, ar ji save baudžia prasmingai.
Ji buvo viena.
Visada.

Būtent to Colton ir bijojo - pajusti, jog visa tai beprasmiška. Kol taip nesijautė, kol taip nemąstė, tol turėjo pretekstą palikti Lorą gyvą. Ar, tiksliau, būtent taip jis teisino savus veiksmus. Tačiau jis tiesiog jautė kaip prie kažko artėja. Milimetras po milimetrą slenka link savo tikslo, ir nors kartais jie lyg du vienodi magneto poliai stūmė vienas kitą tolyn neįmanoma jėga, blondinas negalėjo užginčyti to jausmo, jog jis, vis dėlto, artėja. Iš šono galėjo pasirodyti kad keista... Tokia fiksacija į vieną tikslą, turint omenyje tai, jog tokiais projektais Young neužsiiminėdavo, tačiau atsispirti tai, na, dabar jau nebežinia dieviškajai ar pragariškai, tačiau tikrai neužginčinamai jėgai, jis tiesiog nesugebėjo. Pasiteisinimų galvoje dėl to turėjo tuziną ir kažkieno užklaustas tikrai nebūtų sutrikęs, bet jei būtų reikėję akistaton stoti prieš save patį... Na kalba būtų buvusi tikrai kitokia.
Lorai atsisakant plėtoti jos mirties (ne)troškimo temą, Colton sugebėjo nuraminti tą norą savyje toliau kliudyti tas potekstes. Ji ir taip atviravo, tad vaikinas puikiai suvokė, jog negali jos perdaug link kažko stumti. Mergina turėjo pasistačiusi milijoną sienų ir pirmą kartą Young'as pasijuto taip, tarsi koptų per jas greičiau, nei kad ji spėtų jas atstatyti. He couldn't allow himself to ruin that. At the same time his habit of showing off his bad traits, didn't do any good to the situation... Šviesiaplaukės žodžoao privertė jį nenoromis šyptelti.
-Na, mano atžvilgiu, tu šiuo klausimu turi nuostabią privilegiją. Jei pajusi, kad perdaug man atsivėrei, galėsi tiesiog mane nukenksminti. Easy, isn't it. - vyptelėjo gal kiek karčiai, vėl savo mažą šypseną paslėpdamas už taurės. - Neteigiu, kad esu patikimas tipas, bet... Tai, kad kol kas vis dar šnekučiuojiesi su manim, o ne mano bosu, turėtų kažką sakyti. Be to, nemanau, kad naujieną pasakysiu, tačiau narkotikai gerokai atveria skirtingas smegenų kerteles, so... I guess what I'm trying to say is... Try me.
Pastebėjęs tą sąstingį Loroje, blondinas iškart nutilo. Jis puikiai žinojo tą žvilgsnį. Pasimetimą. Būseną. Net jei nežinojo, kur tiksliai klaidžiojo merginos mintys, tą bevilitškumą jis puikiai pažinojo. Home sweet home. Kuo daugiau jos klausėsi, tuo labiau galėjo su ja savotiškai susitapatinti. Niekada nesijautė pakankamai geras, nepaisant to, kaip smarkiai anksčiau stengėsi. Jokio pritariamojo žodžio. Jokio užtvirtinimo. Jokio žmogiško artumo. Tiesiog tamsi vienatvė. Su tuo jis gyveno vos kelioliką metų, kol trenkęs viską tiesiog išėjo iš tų namų. Mintis, kad Lora su tuo gyvena... Na, jam pavyko suprasti, kad ne trumpai... Ir ji vis dar laikėsi..? Colton'ui tikrai kvepėjo beprotybe.
-Nesakau, kad turi viską mesti, bet...
Young'as vėl minutėlei nutilo ir tiesiog giliai iškvėpė. Panardino laisvos rankos pirštus sau į plaukus ir akimirkai nusuko akis į šalį.
-Ta grandinė, kurią tu ant savęs užsimetus-- Ir Lora, negali sakyti, kad tavo generolai tau ją užmetė. Taip, jie gal įdiegė kažkokias pareigas tau, tačiau visa kita... Tai juk tavo pačios pasirinkimas. Kiekvienas kareivis kas kažkiek laiko grįžta į namus. Kiekvienas kareivis leidžia sau prisėsti bare, sudaužiant stiklą su draugais ir leidžiant sau iškvėpti. Tačiau ta vergija... Tu pati į ją save įvarei. And it's kind of painful to watch it from the side. The way you're punishing yourself... And for what.
Colton kiek kryptelėjo galva, trukteldamas pečiais, tarsi mėgindamas susitaikyti su merginos tokiu verdiktu sau pačiai. Dar vienas gurkšnis iš taurės... Tik dabar gyvatei dinktelėjo, kad tas troškulys buvo ne alkoholiui. Pavartė taurę delne ir tik tuomet pakėlė veriantį žvilgsnį į Lorą.

Juokas juokais, bet mutantė net nespėjo į savo galvą įinstaliuoti idėjos, kodėl ji vis dar gyva, kai ja jau buvo galima atsikratyti pačiais barbariškiausiais būdais. Juk Colton vos tik panorėjęs galėjo suleisti iltis į jos kaklą ar pasinaudoti savais žaisliukais, kuriuos laikė šiam rūsy, kad atimtų jos gyvybę. Bet kodėl ji vis dar buvo gyva ir sveika? Ak, tiesa, nebuvo ji visiškai sveika, bet ir nebuvo nukentėjusi nuo Young'o rankos, nors reikia pripažinti, kad vos tik išgirdusi jo balsą, bei besiklausydama jo pokalbio su ana kulebra manė, kad jos minutės jau suskaičiuotos. Nors.. negali ji taip greitai susidaryti nuomonės, kad jai viskas baigsis gerai, kadangi ji nežino kas jai gali nutikti po poros dešimčių minučių. Būtent tai, kad jos Colton nepalietė, uždengė jos kaklą jos pačios plaukais vien tik dėl to, kad jo draugelis nepastebėtų, kaip ji greitai gyja, privertė ją imti abejoti visomis nuostatomis, kurias turėjo susidariusi apie šią gyvatę. Jai buvo sunku, ji nežinojo ką turėtų mąstyti. Jei tik blondinas būtų pasielgęs šiek tiek kitaip.. dabar Lora neieškotų būdų kaip pateisinti kulebrą.
Juokingiausia tai, kad Demopoulos niekuomet nematė savęs draugijoje būtybės, panašios į Liam. Juk ji visą gyvenimą šlykštėjosi tokiais padarais, kaip jis, pamažu medžiodavo ir skersdavo kiekvieną, kuris pastodavo jos kelią, negalvodama apie tai, kad kažkur gyvena tų padarų šeima, kad jie buvo paversti tokiais ne savo noru, kad visą tai, ką jie daro yra vien tik dėl to, kad jie išgyventų, nes taip jie kabinasi į gyvenimą, juk nebeturi kito pasirinkimo. O dabar.. dabar Lora pati nesąmoningai atrasdavo save šalia Colton. Ne, šiandien su juo susitikti ji tikrai neplanavo, jos plane šios kulebros nebuvo. Bet, kas gali užginčyti tai, kad galbūt giliai širdyje ji jautė, kad tai jai padės susitikti akistaton su šiuo vaikinu? Nors.. ji nežinojo, kad būtent čia jis glaudžiasi. Bet galbūt tai nujautė? Nesąmoningai, pati to nesuvokdama?
- Stop acting like an absolute asshole, - tuščiu žvilgsniu persmeigia kulebrą, pabijodama, kad jos emocijos gali visiškai išduoti viską, kas darosi jos viduje, nors.. kas sakė, kad tai nenutiko jau dabar? - no, Colton, - trumpai atsako, bet po minutėlės vėl prabyla, kadangi mintyse susideda visus žodžius, - I don't think that there.. on this planet.. you can find at least one living creature that can deal with all the secrets, even the dark ones, that i keep, - suspaudžia lūpas į vieną tiesią liniją, taip parodydama, kad tikrai nėra pasiruošusi apie tai kalbėti. Nors žinoma, niekam nėra aišku, kokias kortas jai gali tekti atverti šiandien.
Tolimesnių vaikino žodžių Lora klausėsi net kvėpavimą sulaikiusi. Mintyse tyliai apmąstydama kiekvieną jo ištartą žodį žvelgė į jį savo dideliomis akimis ir net nedrįso jo pertraukti. Leido jam pasakyti viską, ką jis nori. Kodėl? Nes jis sakė tiesą, jo žodžiuose buvo kur kas daugiau tiesos, nei kad pati mutantė būtų leidusi sau pripažinti. Galbūt, jei šalia jos šiuo metu stovėtų visai kita būtybė, ši šiuo metu muistytųsi, purtytų galvą ir visais būdais bandytų išpurtyti šias mintis iš kitos personos galvos. Bet dabar.. čia buvo visai kita situacija. Tiesą pasakius, net Demopoulos nesuprato, kodėl leido kulebrai taip priartėti prie jos pačios. Na.. galbūt ir suprato, bet savo galvą užkišo visai kitomis mintimis pastatydama save į visiškos kvailės vietą. Kartais geriau apsimesti, kad nieko nesupranti, pabūti kvailesne ir taip išvengti tam tikrų dalykų bei klausimų.
- O galbūt.. tik galbūt, geriau gyventi būtent taip, nei duoti sau laiko galvoti apie tai, kas būtų, jei kažkas būtų kitaip? - kilsteli antakį vis dar nenuleisdama akių nuo blondino, - aš puikiai suprantu, kaip tai gali beprotiškai atrodyti kito asmens akyse.. bet aš. Na, aš, taip gyvenu jau daugybę metų. Per tuos metus tiek visko daug išmokau, sužinojau ir patyriau. Ir žinai, kame bėda? Viskas, kas prisiliečia prie manęs laikui išnyksta ir pavirsta į pelenus, be ne aš pati, man.. - nuryja kartų gumulą, kuris susidarė gerklėje, - man tai nelemta. Galvoji nebandžiau gyventi kitaip? Nebandžiau daryti kažko kitaip? Nebandžiau bėgti nuo to, kas man paskirta? For god sakes.. Colton, I tried everything.. bet kiekvieną kartą sugrįždavau prie savo ištakų. Nes paprasčiausiai.. kitaip neįmanoma. Visą tai užkoduota mano genuose, nuo to pabėgti aš negaliu, - gal ir nepasakė aiškiai apie ką ji čia dabar kalbėjo, bet na, tai buvo itin didelė pažanga.
Vos tik gyvatė įsmeigė savo žvilgsnį į ją, Lorą bandė jį atlaikyti porą minučių. Taip nuoširdžiai į jį žvelgė, netarė nei žodžio, bandydama perskaityti ką toks jo veriantis žvilgsnis jai bando pasakyti. Juk tai jos galvoje kėlė tiek daug minčių. Jis dabar galėjo galvoti apie viską, vaizduotei ribų nebuvo.. ne. Ilgiau mutantė negalėjo nulaikyti to žvilgsnio, todėl paprasčiausiai nusuko akis į žemę. Nieko neištarė. Ir trumpam užmerkė akis, nes nereikia slėpti, ji šiuo momentu jautėsi itin silpna, jos kūnas reikalavo poilsio, kurio ji šiuo momentu negalėjo gauti. Deja.

Iš pradžių Colton lankymasis bare juk nebuvo visiškai atsitiktinis. Radęs barmenę, kuri noriai išklausydavo jo nuodėmių ir traumų, vaikinas tiesiog pagavo kablį. Tačiau jų susitikimas aikštelėje ir, dabar jau, Loros pasikėsinimas į klano gerovę... Na tai tikrai atrodė suorganizuota arba tų merginos generolų, arba to patie šėtono, kuriam blondinas tarėsi prijaučiantis. Vienaip ar kitaip, abejingas viskam jis išlikti tiesiog negalėjo. Ir net jei visko pradžioje dar tikino save, kad vardan klano ramybės, nesulaukęs norimų atsakymų, jis šią nepažįstamąją tiesiog nudaigos, dabar... Dabar tai nei kiek nesišvietė. Ir, vis dėlto, jis jos nepaleido. Juk galėjo atidaryti duris ir leisti likimui pačiam ja pasirūpinti. Vietoj to vis dar laikė ją šitame rūsyje, iš kurio gyvos aukos neišeidavo niekada.
Mažas šypsnis išrietė jo lūpas, merginai į jį kreipiantis taip puikiai jam pažįstama etikete. Caktelėjo liežuviu tyliai pats sau susijuokdamas ir kiek pakreipė galvą, lyg nebyliai klausdamas, ar ji kalba rimtai.
-Juk sakiau, tai tavo pačios pasirinkimas. Tiesiog, kai kitą kartą kokiam prašalaičiui bandysi įdiegti, jog esi šiame pasaulyje vienui viena, nebesakyk, kad niekas nesistengė to pakeisti. - šypsena iš gal kiek ir pašaipios, dabar jau buvo virtusi visiškai ramia.
Tas uždarumas taip pat buvo merginos nuosprendis sau pačiai. Colton tikrai abejojo, jog jos darbo kontrakte buvo įrašyti tie tylos įžadai. Juokinga, nes, pavyzdžiui, Young'as tikrai pagal savo sutartį turėjo daug dažniau laikyti liežuvį už dantų, nei kad tą darė realybėje.
-I mean I'd say just do it, instead of thinking about it but... Since when are we listening to what I say, eh? - vėl kiek vyptelėjo ir tik giliai iškvėpė, savo nusivylimą paslėpdamas po dar vienu karčiu alkoholio gurkšniu.
Kai taurėje nebeliko nei vieno lašo, kulebra vėl buvo priversta šiek tiek sukrusti iš savo pozicijos, nuo žemės paimant tą gan sparčiai tuštėjantį butelį, pasipildant savo atsargas stikle. Pats procesas buvo gan mechaniškas. Autopilotu. Nes visą laiką akys buvo įsmeigtos į Lorą, kuri jam, norėdama ar ne, bet atskleidė vis daugiau ir daugiau. Staiga, vos akimirkai, Colton susiraukė, tačiau neskubėjo kažko sakyti. Vietoj to tą taurę, kurią ketino pats tuštinti, įdavė merginai į rankas, prieš tai pasirūpindamas, kad jos būtų visiškai laisvos ir, na, kad ji išties galėtų tą taurę nulaikyti.
-Nepriimk to kaip milžiniškos kritikos, bet na... Tu juk žinai, kad dauguma tų padarų, kuriuos medžioji, iš prigimties yra nemirtingi, right? And if, hypothetically speaking, you wouldn't kill every person you meet, maybe there'd be a chance of getting one of those 'soldier buddies', ya know..?
Colton vis dar neatsisakė visos tos 'karo' metaforos, tačiau kai Lora nenorėjo atskleisti jam smulkesnių detalių, tokia pozicija, bent jau kol kas, atrodė tinkamiausia.
-Ir nesakau, kad tu kažko neišbandei, tačiau sunku kažkam atiduoti šimtą procentų, kai tu taip užkietėjusiai tiki, jog tai užkoduota tavyje. I mean... Relationships are a leap of faith. And it seems that you only have faith in your generals. But you don't seem to believe in anyone else and, most importantly, you don't seem to believe in youself.
Blondinas leido sau kur kas perdaug įsijausti. Ta taurė, kurią spėjo atiduoti, turėjo jį trumpam nutildyti nuo tokių psichologinių apmąstymų, o dabar nebeturėjo kuo save užčiaupti. Kelias sekundes, tarsi sutrikęs, ji paklapsėjo savo blakstienom ir pagaliau suėmė tą butelį, kurį buvo pastatęs atgal ant žemės, šįkart priglausdamas lūpas tiesiai prie kaklelio. Fuck that polite drinking bullshit. He needed to find a way to shut himself up.